Stovi amžium apsunkus pirkia
Po kaštonu, žiedais apkaišytu,
O ant suolo susėdę greta
Mūs seneliai saulutėje šildosi.

Nugyvenę amželį netrumpą,
Apturėję daugybę vargų,
Tyliai šypsosi rytmečiui bundančiam,
Nesiskundžia, kai būna sunku.

Susispaudę anūkus į glėbį,
Juos myluoja ir pasakas seka -
Kaip karūnose deimantai žėri
Ir kaip brolis išgelbėjo sesę.

Na, o mes kasdien skubam, vis bėgam,
Vis svajojam sugaut laimės paukštę,
Kai sustojam, pavargę, paliegę,
Ar tai verta? - savęs tyliai klausiam.

O kai sieloj sunku, širdis verkia,
Nuvažiuojam lankyti senelių,
Nepalietus net girgždančių vartų
Noris bėgti vaikytis drugelių.

Prie apsunkusios amžiumi pirkios
Sėdi du senutėliai seneliai...
Niekada vaizdo šio nepamirši -
Jis sušildys, kai širdį tau gelia.