Kojos vos siekia žemę. Man taip patinka. Atrodo suteikia patį didžiausią išsilaisvinimą. Viskas taip ir nusisiūbuoja, kas glūdi viduje kaip didžiausi sunkumai. Brūžini kojomis tą neapčiuopiamą orą. Galva svaigsta ir tinsta nuo visko, kas yra sulindę į ją. Širdis akmenų prikrauta. Kojos lengvos lengvos. Palengvėjimas. Atrodytų aš tą daryčiau kaip amžinas laikrodis, kurio nereikia nei prisukti, nei patikslinti laiko.

Gaudau tik orą, kuris švelniai bando apglėbti mano kojas.
Šiandien tik tesinorėtų imti ir keikti visus. Rėžiantis ir beprotiškas skausmas, kuris bando tave sudraskyti. Guli, raitaisi. Bandai kažką suryti, sukišti į skrandį, bet tik aptemęs pasaulis gula ant tavęs.
Niekada nesuprantu, kodėl tada būna daugiausia minčių. Jos bėga, bėga, vejasi, lenktyniauja.
Negaliu aš to pakęsti. Man per sunku. Cypiu savo viduje. Niekas juk nenori garsiai girdėti ir to nepakenčia. Ir apskritai juk neįdomu.

Noriu, dejuoti, bet niekas negirdės. Tepasakau, kad man skauda, o visa tai tampa neišgirsta ir nesuprasta. Sako, kad tu turi būti linksmas, džiūgaujantis. Mes tik tokį tave mylime, mums tu toks esi reikalingas. Nepakenčiame dejuojančių, verkiančių ir bumbančių. Aš nebenoriu būti zombiu, rodančiu iškreiptą šypseną, ir nuolat sakyti, kad gyvenu gerai ir viskas yra nuostabu. Tik nenoriu likti vienas sau. Kaip yra negera būti su savo sunkumu. Atrodo norisi, kad kažkas imtų ir dalintųsi, bet juk tai neperduodama. O gal ir nereikia to?

Tik kodėl ateina per daug tų minčių. Žmonės. Daug žmonių. Situacijos. Viskas taip bėgioja, sukasi. O iš kur tiek daug žodžių ir triukšmo?

O kaip vis dėlto yra gera maskatuoti kojas. Viskas nukrenta per jas. Primena vaikystę, kada visi daiktai buvo tokie dideli ir galėjai ant bet ko atsisėdęs siūbuoti. Dabar reikia pasistengti surasti tokią vietelę...