atrodo, mažutis žmogutis.
ne jo,
melsvų pirštinaičių malda.
atrodo, pačia amžinybe
lytėta,
ištroškusia miego rasa.
ir alkis ne tų,
pirštu antspauduotų
(godumui į laisvę paleido);
šviesa ir ramybe lytėtų,
gerumo pleistriukais
ant veido.
tikriausiai rankutėj,
ne rankoj
drugelis-mažutis, auksuotas
bet regis, netikro metalo
matyti, plastmasės brokuotos.
neregės akys
čiupinėja drugį-draugą,
taip saulė meiliai liečia
dieną,
lig skausmo šąlančią
už lango.
kaip myli tamsumos,
kai tiktai kartą širdį lanko,
taip šildo drugį jis
ir paskutinįkart jam meilę kalba.

-------------------------------------------

Po žalio pavasario antklode,
Po dobilu saldžiai miegosim.
Drugy, auksasparni gražuoli,
Namučių link nuplasnosim.