Kai nemiga į mano duris pasibeldžia (ne, nekankina), kai išgirst noriu tylą, o dangus – romantiškiausias pasauly vaikinas... Kurį valdo didis valdovas – Mėnulis. Naktį. Vieną, kaip ir kiekvieną... Mintys nuneša mane toliau nei visata žino. Gal tamsa įkvepia mane?.. Spėlioju – gal naktis patinka mano sielai?

Juoda–balta, šis kontrastas persekioja mane nuolatos. Visą gyvenimą. O visgi kartais taip velniškai noris sužinoti, kas yra pilka. Ne man... Kvailas likimas kaišioja man koją? Gal aš tik marionetė, kuri gyvena savo gyvenimėlį, nes taip jau užkoduota jos venose? Tokia negailestinga lemtis? Kažkada sužinosiu visus atsakymus į šiuos klausimus, but not yet, nor yet... (aut. past.: Filmas „Gladiatorius“)

C‘est la vie, – kaip sako prancūzai.