Gal per mažai prašiau?
Gal per mažai prašiau, dabar galvoju,
Juk viską aš gavau net su kaupu.
Kiek kartų šalty, darganoj žiemos svajojau
Sulaukt pavasario, dar pasidžiaugt žydėjimu ievų.
Dabar jos žydi. Oi, kaip vėlei žydi!
Sūpynėse žiedų ligi nakties svaigstu,
Lakštingalų giesmė į tolumas jaunystės lydi,
Prie Nemuno, prie ievomis išbalusių krantų.
Ne vien ievų pakrantės žydinčios graudina,
Ne dovanos – pavasario, spalvotieji kerai,
Nesu dar svečias tėviškės mieloj gimtinėj,
Ten vartai atkelti, šilti seni namai.
Sustojau po beržais, taip virpa žalios šakos
Lyg ašara, lyg apmaudas, lyg priekaištas, gėla.
Atėjo man pavasaris, man žydi ievos kvapnios,
Tik mano artimiesiems žemelė jau šalta.
Dėkoju Dievui už pavasario stebuklą,
Tikrai aš jo prašiau, vėliau gal dar... ir dar.
Kai metų ratas vis greičiau į amžinybę sukas,
Taip noris žydinčių ievų, žaliuojančių beržų dabar.
Gal per mažai prašiau, dabar galvoju,
Juk viską aš gavau net su kaupu.
Kodėl nepaprašiau pavasario dar vieno sesei, broliui?
Atleiski, mama, kad nuskintą žiedą ant žemės tau dedu.
2009-04-30