Tave per sapną aš regėjau
Didvyrišką ir tiesų.
Kai granata grėsmingai skriejo
Į tavo veidą šviesų,

Aš nešaukiau, nesgi žinojau,
Jog gyvas, sveikas palikai
Ir savo širdį atlapojai
Visam pasauliui atvirai.

Atskleist norėjai skausmą gilų,
Kurį paliko karo žaizdos,
O ilgesys tas sielon smigo,
Ruseno netikrumo žaizdras.

Buvai tu aras, nepabūgęs
Gyvenimo audrų žiaurių,
Iš naujo kėleis, nepražuvęs
Po klastingųjų kančių.

Beržai gal auga dar tie patys
Kažkur prie Padustėlio,
Kuriuos bučiuodavai priklaupęs
Ant vieškelio pilko smėlio.

Dabar prie tavo kapo
Giedrai saulutė šviečia,
Ir pušys plačiašakės
Sustot maloniai kviečia.

Ir aš tenai sustosiu.
Kai niekas nematys,
Skaidrią ašarą nubrauksiu,
Nes graudu dar vis...

Kažką bendro jaučiu su tavim,
O paprastas, didis kareivi,
Ir eilės taip liejas vilnim,
Kad jų sulaikyti nespėju.