padovanok man poeto ranką
sudilusią pavargusią šventą
kad užrašytų ji gelmę
tą kurią du kartus
ar sykį nujautei esant
šalia
ar jau jau buvai
beveik jos įsčiuje
bet beviltiškai nulenkei
apspjaudytai žemei
sielą ir galvą-
nepajėgei pasiekti
dugno akių
nemokėjai papasakoti
kur buvai ką matei
be žodžių pasaulių tuščių
pasaulių kuriuose
tik šešėliai vertė
dar labiau tave nusiminti
ir niekad to Silio
ežero gelmių akių minčių
kitiem neatrakinti
padovanok man poeto ranką...