Baigiame krautis daiktus. Motina paskubomis bruka savo kojines į vieną iš išpampusių krepšių. Dar ryte ji ruošėsi visa sudėti tvarkingai, tačiau vežikas atvyko anksti ir pedantiškoms apeigoms neliko laiko. Aišku, motina nujautė, jog kada nors reikės apleisti namus, stačia galva nerti į kelio dulkių tumulus; tačiau manding ta ateitis glūdėjo kažkur jos sąmonės ariergarde, kur paprastai klaidžioja tik gėda ir negyvi bičiuliai. Todėl nenuostabu, jog vargšė nepasiruošė kelionei. Dabar jos judesiai – vyniojant ir glamžant, brukant ir glotninant gašlų nailoną – pulsuoja ryžtinga skuba, ji panaši į savižudį, glostantį suvytą kilpą. Matyti, jog bijo.
Tėvas sėdi kambario gale ant savojo lagamino, apsikabinęs ramentus. Tuščias žvilgsnis ir išeiginis surdutas – liūdnos iškilmės. Senukas linguoja į priekį ir į šonus, tarsi blaškomas vangaus vėjo. Tėvas – vienas retų žmonių, kuriems pakanka narsos neatrodyti drąsiems. Prieš kelionę jį apėmė slogi apatija, ir tenka pripažinti, jog ši būsena guodė mane labiau nei būtų guodęs apsimestinis linksmumas ar tapšnojimas per petį.
Lauke vežikas kažką kriokteli. Žodis trumpas ir skardus, primena juoko bei kosulio dermę. Galiu laiduoti, jog nė viena pasaulio kalba nepasižymi tokiais garsais. Vis dėlto aplinkybės leidžia mums suprasti krenkšmo prasmę; dusdami tempiame lagaminus laukan, prie senos, sutrešusios ir kaulėtos karietos.
Vežikas nepadeda. Jis sėdi ant pasostės, susivyniojęs į rudus skarmalus, murziname veide paskendę vyzdžiai tviska it pora safyrų. Šypteli. Viena ranka atremta į kelį, pirštai gniaužia apkrešėjusį botagą.
Ūmai sustingstu ir veik suvaldau besiveržiantį klyksmą: mat vežikas ant pasostės mažumėlę pasistumia į dešinę, palikdamas vietos dar vienam žmogui. Šiurpo apimta motina paleidžia iš rankų krepšį, tėvas tiesiog nudelbia žvilgsnį. Akivaizdu, jog karietoje užteks vietos tik dviems keleiviams ir jų kroviniui, o trečiajam teks glaustis kartu su vežiku.
Sąmyšis pernelyg nejaukus, ir pastangos jį suvaldyti virsta ryžtu. Užlipu geležinėmis kopėtėlėmis ir įsitaisau šalia vežiko. Supratimas driekiasi paskum mane lyg šleifas, nepersmelkdamas minčių, tik jas besivydamas.
Pasostės kaimynas iškelia botagą ir skaudžiai sušeria arkliams. Ekipažas neria į priekį...

..kai čaižomi gyvūnai lekia it pamišę, pasaulis bilda tolydžio greitėdamas, o karieta krūpčioja nuo menkiausio nelygumo, staiga išgirsti kelionės taktą kapojančius vežiko keiksmus. Tuomet suvoki, jog menkiausia klaida kainuotų keliauninkams gyvybę, o pats neturi nė krislo galios anei žodžio, kad nuramdytum patrakusį greitį. Ir sudrebi nuo minties: jei karieta apsiverstų, per keletą sekundžių virsdama mirties ir nuolaužų verpetu, paskutinę akimirką vežiko žvilgsnis kaltintų tave vieną, plūsmas būtų skirtas tik tavo ausims.
Bergždžios atsakomybės siaubas virsta fizine kančia; neištveri nesučiaupęs vokų. O kai atsimerki – pajunti apie klubus sūkuriuojančias dulkes, po kanopomis kvatojančią žemę ir nugarą draskantį vežiko bizūną.