Ruduo – tas tėvas rūpestingas –
Vis krauna savo dukrai kraitį.
Aruoduos nieko jai nestinga –
Galės už vyro ji išeiti.

Dukra – žiemužė ta baltoji –
Jau baltu nuometu dabinas.
Vis purkštauja – tekėt nenori,
Nors kraičio pilnos visos skrynios.

Neranda verto sau jaunikio:
Tas paikas, tas labai nerimtas,
Nors pirštis buvo jau atvykę
Puikių jaunikių bene šimtas.

Žiema artyn neprisileidžia –
Užpusto kelią, siunčia speigą,
O su kitais slėpynių žaidžia.
Tokių jaunikių jai nereikia.

Bet štai staiga pavasarėlis
Atjojo ant putoto žirgo.
Jį vos pamačius žiemužėlė
Varveklių ašarom pravirko.

Tos ašaros upeliais liejos...
Linksmai gurgėjo jie per lauką.
Žiema staiga įsimylėjo
Tą jauną puikų savo draugą.

Įsėdo ji žalion karieton –
Aplink žibuoklės jau pražydo.
Ją susirinkę palydėti
Padangėj vyturiai pragydo.

Ir nušuoliavo žirgas žalias
(O gal griaustinis nudundėjo?)
Sudulko pilkas kaimo kelias,
Žiūrėk – jau vasara atėjo.