Šakų sudžiūvę pirštai
šukuoja vėjo galvą...
Tu pažvelgi į viršų,
į kaltinančią spalvą...
Ir viskas taip netikra,
lig skausmo nuspalvota,
gal tik raukšlėti pirštai
vis šokantys fokstrotą
ant stalo ąžuolinio,
tarp išsklaidytų kortų,
tarp taurių balto vyno,
tarp meilių ir abortų,
tarp pinigų ir skurdo,
likimo ir lošimų,
garbės iki absurdo
ir lengvo pamišimo...
Fokstrotą šoka pirštai
ir kaltinančios spalvos...
Tikėkis, kad prieš mirtį
kas nors paglostys galvą...