Kiekviena rytą bandai atsikelti ir išropoti iš lovos, bandau sau pasakyti, kad reikia, nors į save paleidi begalę priekaištų ir klausimų, koks velnias tave čia atnešė. Ir nepaisydamas to, vis tiek ropoji, nors kojas skauda, lyg būtum prabėgęs vakar bent trisdešimt kilometrų. Ir ką, juk tik kelios valandos šiandien miegotos. Atrodo, kad aplink tave visi yra laimingesni ir pilnesni optimizmo.

Ieškau sau aplink žmonių veiduose džiaugsmo. Ir atrodo lyg jie gyventų savo gyvenimą su džiaugsmu. O tu čia tik sėdi su savo galva, prikimšta kažkokių neišsitrinančių žodžių, ir kaip užstrigęs kompaktinis diskas vis bandai skaityti juos. Ir kas iš to? Kai ryte panarinęs galvą bandai tapti okeanų rykliu savo bliūde. Juokinga ar ne? Taip, man ironiškai juokinga iš savęs juoktis. Koks esu naivus ir gerietis visiems. Ne, ne tas kaimynas subinlaižis, kuris bando su manimi kasdien sveikintis kiauliškai iškreiptu veidu. Aš tiesiog save paverčiu žmogumi, kuriuo visi naudojasi ir užmiršta, kaip skudurinę lėlę numesdami ant palėpės žiurkių lizdams. Atrodo iš to savęs tokio nuolankumo, net ryte vos neužvoži į snukį, po to bandai gailestingom akim atsiprašyti, kad nenorėjai taip pasielgti. Lyg alkanas šuo, surijęs pusė gabalo šlapiankos, bandai girto šeimininko atsiprašyti ir išvengti spyrių į sukietėjusius vidurius.

Hmmmm. Keistas aš objektas, kuris per langą žiūrėdamas bando skaičiuoti žmonių džiaugsmus. Pats save paversdamas vidiniu kančios objektu. Juk aš – tas, kuris bando nespjauti visiems, kurie jam prišika prie durų ir vėliau paskambinę klausia: „Gal tu gali man padėti?“. Juk aš tas, kuris su pavydu žiūri į laimingą vaikutį, žaidžiantį su tėčiu.

Aš nesu nusivylimo objektas kitiems, tik sau pačiam. Tik sau tą sakau giliai viduje. Niekada neverkiu ir nesakau kitiems, kai tik pasitaiko proga, kad man šiandien negera, atvažiuok, pabūk su manimi. Chi. Parašau žinutę ar bandau skambinti, tik stengdamasis sužinoti, kaip kitas laikosi...

Keistai čia aš...
Ir lyg visų svajonės išsipildo per Gyvenimo Valdovo dovanotas dovanas. Sugebėjimas groti net ir ta pačia gitara. O aš, pabirzginęs pusę metų, pasakau, kad esu beviltiškas muzikantas, nes nekenčiu muzikos mokymosi. Esu alergiškas tam nuo mokyklos laikų, kai psichė mokytoja užkniso ir įvarė man vėžį.

Atrodo kiti laimingesnį, juk jie turi savo namus ar butą, augina jau trejetą metų gražų šunį, su kuriuo vakarais po visko išeina po laukus pasivaikščioti. O tu juk tik pavydėdamas nužvelgi visus vakarinių pasivaikščiojimų išguitus žmogeliukus, ir viskas...

Net ir poros metų „Lexus RX“ atrodo yra svajonių išsipildymas, kai pats tuo negaliu pasidžiaugti. O kai įvažiuoju į stulpą su savo mašiniuku, bandau užglostyti nubraižymų žymes. Juk negaliu sau to leisti. Ir keikiu save, ir pykstu ant visko tada. Bet juk neturiu daugiau nieko, nes kišenėj švilpauja vėjai... Juk ir negalėčiau išlaikyti to „Lexus`o“... Gal ir gerai, kad neturiu...

Vis sakau visiems, kad tame nėra laimės. Bet viduje pats sau prieštarauju...
Draugų būriai, kurie tau iškrėstų džiaugsmingą staigmeną... Pavydžiu tiems, kurie tuo džiaugiasi... Gaila man savęs.... Nors niekada apie savigailą ir nepagalvoju...

Ir tampu aš prisiminimų objektu, kuriam parašo ar paskambina tada, kai aplink nieko nebelieka, kai nebelinksmina nei šuo, nei visi gyvenimo dovanoti džiaugsmai. Tada aš jau tampu reikalingu, kad man išverktų viską. Taip taip. O aš pats dar nesugebu kitam pasakyti savo skausmų ir savo neišverktų ašarų. Taip, aš juk vienišas stepių vilkas, pasimetęs tarp kolonų. Juk su manimi galima taip ir elgtis. Užmiršti, o vėliau prisiminti, kad tu esi tas, kuris išklausysi. Pasakysi nuraminimo žodžius. Skirsi laiko... O kas toliau. Hmm... net nežinau. Gal vėl pamirš iki kito karto... Juk aš geras. Sukandęs dantis iškenčiu savo audras, kai aplink visi padėjėjai geria ir nusispjauna ant manęs. Gal taip ir turi būti. Gal tokia jau mano duona ir tokia mano gyvenimo misija: būti reikalingu, kai nėra niekam kitam išsiverkti...

Atsikėlęs iš lovos bandau džiaugsmingai sudėlioti šiandienos darbus. Ir tyliai sau laukti, gal prisimins kas nors ir paklaus, kaip aš gyvenu...