Tavoji plaštaka slidoka, bet maloniai vėsi
Ir vitrinos stikle nieks neišgirsta  nebyliojo balso.
Gal tik vienišas gatvės kareivis nugirsta
Glotnų pagalbos tiksėjimą iš sustingusių plastiko lūpų.
Nesvarbu, kad tavo apdaras šįkart super madingas,
Ir batelių geidautų bet kuri iš šalies,
Nieks neklausia ir negalvoja kaip čia jautiesi,
Ir neguos, kai žiemą tau šalta su plonąja suknia.

Neįvairios ir beveik vienišos tavo ilgosios naktys,
O dienos - be ramybės baltos.
Tu kantri, nors liūdna lauki kitojo seanso,
Kai pakeis seną suknią nauja
Netikėtai priėjęs pardavėjas iš netolimo skyriaus.
Bet yra, kas paguodžia šioj prabangioj parduotuvėj -
Tolumoj, už poros vitrinų ir anapus alėjos
Tu turi nebyliąsias kaimynes,  netgi vieną kaimyną,
Tik su sukniom  ir džinsais gerokai pigiau...

Už stiklų į šaligatvio viršų sunkiai žingsnius dėlioja
Plastikiniai miesto kariai...
Eina pirkti tavęs.