Žiūriu į nuotrauką, bespalvę, juodai baltą,
Tiktai pasaulis man joje – šviesus.
Girdžiu, kaip Ji dainuoja, juokias, kalba,
Jaučiu, kaip trokšta apkabinti mus.

Motule, mamutėle, mūsų mama,
Dabar tiktai iš nuotraukos šypsaisi ir žvelgi.
Šilko skarelė sidabrą metų slepia,
Lyg žydinti vyšnia tu čia tokia graži.

Priglausdavau ir prie savęs tave ne kartą,
Gal būt tik per mažai ir per retai – tada,
Kai pasitikdavai jauniausiąjį prie vartų
Ar palydėdavai, palaiminus mane ranka.

Tavo vaikų – kaip obuolių po obelim,
Tik nesakei, kad jų per daug, kad per sunku.
Praeidavo net naktys tau atvirom akim,
Malda besiginant nuo pokario nelaimių ir ligų.

Tu niekam nesiskundei, neverkei, neaimanavai,
Sakei – senatvėje turėsiu džiaugsmą ir paguodą.
Gal tiktai kartą parduotuvėje mačiau – tu pravirkai,
Kai pusdienį bestovint eilėje pasibaigė net duona.

Mes skundžiamės ir pykstame, kad vis blogai,
Kad melo daug, bet tikro džiaugsmo stinga –
Benzinas toks brangus ir pinigų mažai,
O vaikščiot pėsčiomis toli, labai jau tingis.

Tu nusijuoktum ir pabartum mus už tai,
Kad rankos žemės, juodo darbo išsigando.
Tiktai išlepome, o ne pavargome gyvent laisvai,
Ir pasiduodame, kai laikas mus sunkiau išbando.

Žiūriu į nuotrauką ir lyg su tavimi tariuos,
Tu taip arti manęs, mano širdy, minty.
Tikiu, kad myli net dabar. Tos meilės vis ilgiuos,
Kaip saulės šilumos, kaip žiburio kely.


2009-04-27