Jei šneku nesąmones,
Tai visiems patinka.
Visi galvas kraipo,
Mano, kad vaizdinga.

Jei rimtai galvoju –
Niekas nesupranta.
Ir jaučiuos lyg gavusi
Šlapiu skuduru per sprandą.

Taigi

Kiekvienas spyris,
Kiekvienas kirtis
Priverčia mus
Į priekį irtis.

Nežiovaut garsiai,
O sunkti syvus,
Kad ko pasiektum –
Nebūk pasyvus!

Irkluok prieš srovę,
Kas, jei nugrimsi,
Bet ten pamąstęs
Galbūt nurimsi.

Nurimęs kilsi
Aukštai į šviesą,
Ir taip suprasi
Nelengvą tiesą.

Jei nesuprasi –
Tai ir nereikia.
Matyt, smegenys
Gerai dar neveikia.

Irkluok dar kartą,
Irkluok be galo,
Kol rasi kelią
Į širdį savo.

Širdis lai kalba,
O protas tyli.
Ar tokius žmones
Tauta ir myli?

Kai myli – leidžia
Viską, atleidžia.
Tai va, kokia esmė,
Lyg paukščio giesmė.

Paukščiu negimęs –
Juo ir nebūsi,
Nors ir giedosi –
Rojun nepakliūsi...