Pagunda
Kokia pagunda galinėtis su laiku,
Kuris ne žmones – jų imperijas užpusto!
Net jei manysi esant jį paiku,
Vis tiek lipdysi ne šiaudinį būstą,
Žvalgysies marmuro ar nors laukų akmens,
Ne lotais klosi, skardinsi jo stogą.
Ir toks žaidimas tik padės uždengt
Menkumą būvio savo nepatogų.
Kol įsitvirtini, sakyk, per kiek galvų
Tau reikia perlipti ir kiek įgyti priešų?
Kiek kartų gentį nužudyt melu,
Kiek kartų sąžinę sutepti ar suplėšyt?
Kai sudėvėtais sielos draiskalais
Sklandai virš tviskančio ir ilgaamžio rūmo,
Tu už puikybę neprašyk atleist
To, kas sutvėrė žmogišką menkumą.
Jeigu suvoksi, kaip tu aptukai,
Išgirsi brolius keikiant tavo vardą.
Ant auklių rankų išsupti vaikai
Sumals į miltus visą tavo vargą,
Nes toks gyvenimas. Nes jiems – sava lemtis,
Nes palikimas – kaip Prokrusto lova.
Net tie, kas marmure pabūna iškalti,
Pralaimi laikui menko EGO kovą.
O jei pasklisi žodžio teisumu,
Dalinsi dosniai mintį, darbą, širdį,
Net ne be rūmų – be prastų namų
Gebėsi laiko dykumą pagirdyt.