***
Kad subėgtų tas visas žalumas
Delnais žolę palietus į mano gyslas
Ir sumištų tavo gyvybė su mano,
Taip lėtai ir vienodai manim kad tekėtų.
Kad spurdėtų širdis taip, kaip pumpuras spurda
Sulankstytas, kai pramuša lukštą žiemos
Ir švenčia būtį rasotas.
Kad pakviestų mane sau prie kojų
Tokią ramią, nuolankią mano rūstus šeimininkas.
Ir galėčiau aš glostyti jo plaukuose garbanotuos kaip virkščios
Snūduriuojantį vėją, prisigėrusį žemės pavasarių žaismo.
Kad bučiuot nebijočiau jo lūpų karčių tarsi nuodas.
Ir tai būtų pavasaris tas, kurį jausti gali ir užuosti,
Kai jo laukti dar tūkstantį metų...