Mezgiau ilgesį ilgą kaip šalikas, kuris apjuosia visą pasaulį ieškodamas tavęs, bet nerasdamas. Tada pyktis lyg žirklės nukirpo jį, ir jis pradėjo irti. Irti, kol beliko mažas stulpelis nereiškiantis nieko. Man skirti du keliai: vėl kantriai megzti, megzti, be poilsio, be atvangos laukti, ieškoti, bet nerasti, arba nuimti tą stulpelį nuo virbalo, ir tada jis išnyks lyg jo nė nebūtų buvę. Ardyti juk lengviau nei megzti.
  
Aš laukiau, kantriai laukiau, kol išnirsi iš vandenyno kaip lobis, kurį radęs apsidžiaugtų bet kuris piratas, kaip perlas, augantis mažoje geldelėje, jūros dugne, skirtas tik man. Taip troškau, kad pasirodęs pereitum per pasaulį ieškodamas manęs, savo neatrastos salos. Kiek aš ieškojau tų meilių akių kituose veiduose, pažįstamuose ir visai svetimuose, bet nusivylusi grimzdavau į prisiminimų kūdrą, kurioje tavo akys švelniai žiūrėjo į mane taip lyg tai būtų buvę vakar.

Tai vis tas ilgesys, senas kaip pasaulis. Kiek jo įdėta į ilgiausius romanus, tyriausius eilėraščius, sumaniausius protus. Lengvai gali su juo sugyventi, bet taip sunku atsikratyti. Jei ilgesys trumpas, ir žinai, kad jis tuoj baigsis, jis - malonus, jei trunka metų metus - kankina, nepaleidžia, ir tik nuo tavęs priklauso ar sugyvensi su juo kaip su geru kaimynu ar kaip su pikčiausiu priešu.

Mano ilgesys - priešas. Saulė kilo ir leidosi, mėnulis šimtus kartų nušvietė mano kūną, o tarp ilgesio ir pykčio stulpeliai vis iro. Pykčio, kuris pasirodo iš ilgesio beprasmiškumo, nes žinai, kad jis niekada nesibaigs. Ir štai skęstu šiose raizgynėse, rašau, iš pažiūros, bereikšmius žodžius, bet vistiek laukiu, ilgiuosi, jaučiu... Tai išliks, kol aš vaikštau žemėje.