gal tik skersvėjis šykščiai lyžtels per skruostą
suvirpa blakstienos ir dangų uždangsto
durys kiauktels tarsi koks kiemsargis lotų
laikas taps nieku tai nuspręsta iš anksto

kad baigsis kelionė bet kelias vis šaukia
į niekur skubėjęs prie nieko neužsibaigia
sustingo jausmai kažkas uždėjo jiems kaukę
užsirakino tyla nuskynusi vystantį daigą

jei tikėjai kažkuo ten tikėk ir nužengsi
atpirko klaidas ir kaltes kai dangus užsivėrė
vyzdžio gelmėj liko pasaulis kaip ženklas

vienintelis tikras todėl kad nekartojamas
bet praloštas kažkam žymėtomis kortomis
pames kažkurioj pakelėj kaip nuvytusią svėrę