Žinoma, kad apgaulingiausias pojūtis, kokį žmogus gali patirti kalnuose, yra aukščio pojūtis. Keliauninkas, atsidūręs viršūnėje, lazda baksteli kelis akmenis ir užgniaužęs kvapą stebi, kaip anuos praryja svaigi pragarmė. Tuomet jis palaimingai atsidūsėja ir lyg tarp kitko šnekina netoliese tupintį erelį.
- Man regis, kalnas bus gerokai ūgtelėjęs. Kai vaikystėje šičia įsikabarodavau, galėjau įžiūrėti prarajos dugną.
Bet erelis, užuot linktelėjęs, šaržiai nusikvatoja.
- Taip, kalnas iš tiesų auga. Jis sumėtytas iš žmonių kūnų, iš paklydėlių bei prašalaičių, mėgusių sumišai žiūrėti bedugnėn ir į debesis. Kol kas tau atrodo, jog esi vienintelis, gebąs įvertinti kalno aukštį. Tačiau netrukus čion ateis klajūnas: indai jo kuprinėje žvaliai skimbčios, o geležine lazda ritinėsis spindulys. Jis tave pastums - taip ir nesuvokęs, jog esi ne akmenukas - ir klausysis, ir susižavės neišgirdęs, kaip smengi per tuštumą žemyn.
Šitaip taręs paukštis keliais mostais atsiplėšė nuo žemės ir paliko mane vieną.