kai pavasaris žaidžias
ir eilės visai nesirašo
žalias nerimas blaivos
išspaudęs iš sielos po lašą
balto lapo kampely
aštriais judesiais lyg per karą
mano keistas pasaulis
nutapo pavasarį žalią –
be jokių šypsenų
neprivalomų lauko žibučių
kur vis tiek su kitu
meilės pievoj per naktį nebūčiau
tarsi  viskas perniek
kai  iš rogių padarome stalą
šnekant reiktų susėst
o vis sėdančių šiandien be galo
gal pavasaris trauks
su  pelėsiais augintą troškimą
kad prabilčiau tik Tau

bet iš ilgesio frazės sudilo