Lapai kris, vėjas keisis,
Jūra oš, bangos daužysis.
Jie nekalti, kad yra kitokie,
Jie paprasti, gal tik ne vienodi.
Tu juos rasi visada kažkur šalia,
Tu norėsi juos paimti, bet vėjas sakys tau – ne.
Tu nepyk, aš atnešiu dovanų
Mažą lapą, spalvotą, vieną iš jų.

Pr.:
Medžių lapai kris,
Tu juos gaudysi.
Tu nesugebėsi taip aukštai pakilt.
Nesijaudink, jie tikrai sugrįš
Tada, kai ruduo bus vėl su mumis.

Niekada neužmink ant jų,
Jiems skaudės taip, kaip skauda širdį kartais tau.
Jei neturėsi draugų,
Jie atskris su vėju.
Metai eis, tu užaugsi
Ir pamirši, ką reiškia nuoširdžiai džiaugtis,
Tu bijosi, bet jei padės,
Pasirodydami tavam lange.

Pr.:
Medžių lapai kris,
Tu juos gaudysi, tu nesugebėsi taip aukštai pakilt.
Nesijaudink, jie tikrai sugrįš
Tada, kai ruduo bus vėl su mumis.