Ant pilnos palangės džiaugsmo,
To šviesaus pavasarinio,
Gyvena gėlė vazone be skausmo,
Kupina grožio begalinio.

Kad kas suprastų,
Kad jai tūnoti ten ilgu,
Gal nors išmestų
Į lauką, kur nebetrošku.

Godžiai vandenį gerdama,
Pro langą graudžiai žiūrėdama,
Ji skleidžia savo grožį,
Nesuprasdama, kad dalinasi lobį.

Žmonės kūrėsi, plėtojosi,
Deja, žudėsi ir lavinosi.
Kolei gyvenom antrame plane,
Sopulių nebuvo žemės gelmėse.

O įkalinę mes gamtą
Ir pavergę jos grožybes,
Nebegrojam į vieną taktą,
Tik plėšomės dėl gyvybės...