Aš ne poetė, net rašyt nemoku!
Esu silpna, jausmu pažeidžiama.
Mane, kaip ir kiekvieną menką žmogų,
Kamuoja baimė, nerimas, gėla.

Mane užvaldo kartais tamsios aistros:
Aptemdo sielą, protą ir akis.
Jos iškeroja tarsi žemas maištas
Ir plėšo širdį, drasko naktimis.

Dažnai sugniuždo melas ir apgaulė,
Bet pakeri Tu žavesiu tikru,
Širdis vėl plazda džiugesio palaima,
Ir vėl aš Tavo pasaka tikiu.