Močiutė sėdėjo ant lovos krašto, ir niūniuodama mezgė kojines Algiukui, Margarita  prausėsi virtuvėje ir keikė visą svietą, kad vanduo per karštas. O aš kuo ramiausiai gulėjau ir bandžiau užmigti.
Nejučiomis mano plaukus palietė maža rankutė.
Pramerkiau akį, po to  kitą.
- Teta pasekit man pasaką.
- Kurią Algiuk?
- Apie katinėlį ir gaidelį.
- O ne, šita labai ilga, aš miego noriu, kitą kartą.
- Ne, Aš noriu dabar!
- Nezysk Algiuk ,- pasakiau ir vėl užsimerkiau. Girdėjau kaip jis nuėjęs į kampą kūkčiojo.
- Na gerai, ateik,- jis gležnais delniukais nusivalė veidą, nedrąsiai pažvelgė į mane. Tik po antro raginimo atėjo ir atsidėdo man ant kelių.
Sekiau pasaką lėtai ir ramiai, tikėjausi, kad greit užmigs. Tačiau... Jis net neketino to daryti, tarp pirštų vartė siūlų kamuoliuką ir nedrąsiai žvilgčiojo į virtuvės pusę. Tik sudrausmintas pikto močiutės veido jis į ten nebežiūrėjo.
Po gero pusvalandžio mano angelėlis užmigo...
Tuo tarpu atėjo Margarita:
- Kodėl užmigdei taip ansti, po to rytą mane ansti kels!!!,- ji atrodė įtūžusi.
- Nerėk, tegul miega, dar prižadinsi.
- Tu man neaiškink. Kieno jis sūnus ,mano ar tavo? Aš geriau žinau, kada jam laikas gult, -grubiai paėmėmusi Algiuką nusinešė į virtuvę.
- Turėdama tokią mamą kaip tu, miegočiau visą diena!! Tu nepakenčiama,- išrėžiau jai ir išėjau į kamarą miegot.
Girdėjau kaip Algiukas verkė, jis tai daro visada kai būna prikeltas iš miegų...
Gaila man jo..
Sukalbėjus poterius paskutinį kartą pažvelgiau  į langą - negrįžta-  ir nuėjau miegot...
Visą naktį negalėjau užmigti. Širdį spaudė, kažkoks nerimas. Nuolatos žvilgčiojau pro langą, gaila, nes mačiau tik tą patį sodą apšviestą mėnulio, ir dalį kiemo, kurio priekyje visada stovėdavo vežimas.
Nežinia dėl kokių priežasčių jau gerą pusvalandį Rikis neduoda ramybės, lodamas savo įkyriu balsu, žadina visą kaimą, rodos.
Neiškentusi greitai atsikėliau įsisukau į skarą ir išbėgau į kiemą:
- Gult!!!,- išrėkiau taip garsiai, kad aidas ėjo net, ligi pačios daubos.
Truputėlį nutilęs jis vistiek be perstojo suko ratus aplink savo būdą, ir netrukus vėl pradėjo loti.
Mano raginimai nutilti, nei kiek nepadėjo.
Nežinojau ką ir bedaryti.
Lauke buvo šilta, rodos net namai nemieli, pasilikčiau čia miegot, atsigulčiau čia kur ant pievukės ir stebėčiau dangų, būtų labai smagu,o kas man!
Bet vos tik sode kažkas sugrebždėjo - iš kart lėkiau atgal į trobą.
Vis dėl to namai yra geriausi.
Atsiguliau ir vos tik užmerkiau akis, vėl pasigirdo tas lojimas. Netrukus išgirdau kaip Margarita išėjusi jį aprėkė, jei neklystu ir  lazda per šoną trenkė. Dabar jau ramu, vargšelis tik cypia iš skausmo.
Įsisupusi į kaldrą mintyse, dar kartą sukalbėjau poterius..
Net nepajaučiau kaip užmigau, kas gali būt geriau už saldų miegą..
Labas rytas.
Aš pabudau su ta mintimi, kad galbūt jau grįžo. Pašoku su džiugesiu iš lovos ir nubėgu į virtuvę, po to į kambarį, į kiemą...Ir kaip eiliny kartą namuose, tik aš, močiutė ir Margarita su Algiuku. Jos nustebusiomis akimis žiūri į mane lyg sakydamos \" ką gi tu darai vaikeli..jų nėra, galbūt jau niekada ir nebus\'\' Kasdien man darosi vis baisiau pagalvoti, kad jie jau nebegyvi..

Tada nusiprausiu veidą, susipinu kasas, ir paėmusi duonos kraužlį skubu link daubos.
Ten mano mylimiausia vieta ir niekur pasaulyje taip nėra gera kaip ten, o ypač vasaros metu.
Pučiant rytiniam vėjui rodos jauti kiekvieną gūsį, nei marška nešildo tuo met.
Vis vien širdyje būna gera.
Čia taip gražu, pamiškėje visada pamatysi kiškučių, o ir stirnos čia dažnai užsuka.
Žiemos laiku nešu joms ką užkąsti, tai barštelį kokį, tai morkytę.
O dabar kol daržai dar tušti ir nėra štalta jos ir pačios sugeba maistu pasirūpinti.
Atsisėdusi ant akmens ir begriaužiant duoną susimąstydavau apie likimus visų šio kaimo žmogelių. Likimai-kokie jie painūs!


Aš visada šventai tikėjau ir vis dar tikiu, kad jie sugrįš.
Dievuli, žinau, kad tu esi, padayk taip, kad jie grįžtu, mums labai sunku be jų.
Aš kas vakarą meldžiuosi, kas rytą Tau dękoju, padaryk mažą stebuklą, prašau Dievuli, neapleisk mūsų.
Taip besimeldžiant net nepajunti, kaip mažas akmenėlis nuo širdies nusirita. Pradedi tikėti, ir vėl gyveni tik viltimi.

Kai sugrįžtu namo, jau ir pusrytėlis būna paruoštas. Virtuvėje garuoja puodai, Margarita stalą dabina, o Algiukas kaip visada žaidžia su Rikiu lauke.
Ir kaskart grįžtu čia iš naujo.
Ir rytai atrodo kitokie, pasiilgti..
Pusryčiaujant visada pirmą maldą sako močiutė, taip jau įprasta.
Valgom tylėdamos, nes taip kadaise mus senelis mokino. Nepamiršiu kaip jis mus mažus sudrausmindavo: valgyk, vaikeli, tylėk ir Dievulį mylėk.

***
Kai pirmieji saulės spinduliai pasiekia Valaičių trobesius, žinau, kad jau laikas eiti į laukus.
Pasiėmusi viedrelį, ir Rikį dėl linksmumo patraukiu link pievų kur ganosi mūsų gyvuliai...
Tuo tarpu Margarita eina į daržus, o močiutė dėl prastos sveikatos, kaip visada sėdi prieingį, dairosi į laukus ir kažkam kažką mezga...
Kai ėjau jau link namų, manęs pasitikti atėjo Algiukas. Pririnkęs pilną puokštę laukinių gėlių davė man sakydamas:
- Teta, čia jums, surinkau pačias gražiausias,- nusišypsojo.
- Ačiū,- garsiai pasakiau, jis atsisuko ir nuraudęs paspartino žingsnį.
Nežinau kodėl, bet jis man visada skina gėles, vakarais tik pas mane prašo, kad pasekčiau pasaką, ir tik man pasakoja savo vaikiškus nutikimus,kaip jis nesėkmingai gaudo drugelius, kurie pasak jo nuostabiausias dalykas žemėje. Manau jis mane labiau myli už Margaritą. Bet ji pati kalta, kad nesugeba savo vaikui parodyti meilės.
Namai jau čia pat.
Iš toli girdėti kaip Margarita barasi su močiute. Ir kaip visada beveik dėl nieko.
Močiutė nori, kad viskas būtų pagal ją, o Margarita niekada jai nenusileidžia ir bando čia įvesti savo tvarką. Taip kasdien jos ir riejasi. Man tai nepatinka, bet kol kas mano žodis mūsų šeimoje nieko nereiškia. Galbūt kada nors viskas pasikeis. Galbūt..
- Iškošk pienuką ir nunešk litrą Valaičiams, Ona man šiandien vilnos atnešė, reikia atsilyginti.
- Gerai močiute nunešiu,- pasakiau nuolankai ir ėmiausi darbo.
- Kur Algis?- paklausė Margarita, mačiau kad buvo susirūpinusi.
- Tikriausiai vėl pievoje ,už kluono drugelius gaudo.
- Eik pakviesi, tegul pavalgo- pasakė griežtai.
- Dabar negaliu, gi girdėjai ką močiutė prašė pas mane.
- Tu manęs klausyk, o ne tos senos raganos.
- Kaip tu kalbi Margarita. Negražu taip, o be to pati nieko neveikianti gali eit pasišaukt, jis gi tavo sūnus ne mano, pati taip vakar vakare sakiai.
- Nekelk balso pienburne tu!
- Aš jo ir nekeliu, kas tau darosi?,- dabar aš tiesiog įsiutau, ji visą laiką prie kažko nori prikibt.
- Neatsikalbinėk piemene, nes,-ji rengėsi man tvoti.
- Tik pabandyk ir pasigailėsi, tu man ne motina, ir net ne pavyzdys, man! Ir aplamai, man jau atsibodo, kad elgiesi su mums kaip su savo tarnais, pati beveik nieko neveiki o kitus tik šokdini, liaukis vieną kartą, ne veltui ir Jonas tave paliko, su tokiu charakteriu nei vienas protingas neišgyventų!,- gal ir per grubiai jai pasakiau, bet veiną kartą tegul susimąsto.
Ji tik piktai pažiūrėjo į mane ir nuėjo už kluono. Girdėjosi kaip ji šaukia ant Algiuko, vargšas vaikas...
Eidama link Valaičių sodybos, netyčia pargriuvau iš išliejau pieną:
- Tai velnias, ot nesiseka! Kaip tyčia čia man, ką dabar daryt, močiutė supyks jei sužinos, o ir Valaitienė bus nepatenkinta, kad už vilną neatsilyginom.. Ajajaj, kaip negerai,- taip begalvodama pamačiau Birutės karvę besiganančią netoli daubos. Na gal nepyks jei pasiskolinsiu, pamaniau. Greitai nubėgusi pamelžiau tiek, kiek išliejau ir su pasitenkinimu ėjau link Valaičių.
Man kelią pastojo josios anūkas- Pranelis, miklus vaikas, gražiai nuaugęs, bet labai jau priekabus.
- Kur eini Irute?,- smalsiai paklausė.
- Pas tavo močiutę, pieno atnešu.
- Kaip gerai, matai duona jau duonkepin pašauta, o dar ir pienukas, nuostabu!,- linksmai pasakęs pradėjo šokinėti aplink mane it linksmas šunytis.
- Baik Praneli, dar išliesiu...,- jis trumpam nustojo, ir paklausė.
- Šiandien pas Anelką vakaruška bus, ateisi gal?
- Oi ne, močiutė neleis, sako aš dar per jauna esanti..
- O jei aš paparašyčiau?,- nuraudęs pasakė.
- Na tada gal ir leistų, matai bet ir Margarita gali neleist...
- Ne bėda, susšnekėsiu,- paėmęs viedrelį man iš rankų dar pridūrė- nors truputį panešėsiu..
- Gerai, beje jokių žinių apie juos?
- Ne,- pasakęs nuliūdo,- niekas nieko nematė, negirdėjo, visi tikisi baisiausio, bet aš turiu dar viltį..
- Aš kas vakarą, rytą vis laukiu... Bet...
viskas buvo ramu, kol Stučkienė carui duoklę davė.. O dabar, per ją visi turi kentėti, taip nesąžininga.
- Gerai tu sakai Irute, aš net nepagalvojau apie tai.
Taip begalvodami priėjome namus.
- Na štai teta čia jums nuo močiutės,- pasakiau Valaitienei kai ji iš klėčio eidama viščiukus lęsino.
- Ačiū Irute, tu labai gera, perduok linkėjimus.
- Gerai, būtinai. Na ką Petreli aš jau eisiu, dar ne visą ūkią apžiūrėjau.
- Gerai, susitiksime vakare!,- pasakė ir nuėjo trobon.
Ėjau namo ir visą laiką tik ir begalvojau apie vakarą, pagaliau bus proga užsidėti močiutės iškrakmolintą suknutę. Tikiuosi Margarita nepričiniaus...
Kai buvau netoli namų, mane ir vėl pasitiko Algiukas, šį kartą liūdnas ir be gėlių..
Kai paklausiau kas jam yra, nieko neatsakė ir pradėjo verkti. Supratau, Margarita ir vėl jį mušė. Stengiausi jį nuraminti,kaip įmanydama, bet veltui. Jis be paliavos vis verkė, retkarčiais pasikūkčiodamas.
Suspaudė širdį. Juk vaiko ašaros tyriausios..
Paėmusi jį ant rankų nuskubėjau namo, tikėjausi, kad rasiu Margaritą, ir kaip reikiant ją išbarsiu. Deja jos nebuvo nei kvapo. Priėjusi prie močiutės paklausiau:
- Kur Margarita?
- Išėjo vaikel..
- Kur? Man reik su ja dėl Algiuko pasikalbėt.
- Pas Aldoną, būktai dėl vakaro tartis...
- Močiutė, o mane ar leistumėte su Valaičių Praneliu į vakarušką?
- Sarmatos vaikeli turėk, tokių metų ten nesirenka, palauk bent pora, tada neatsiklausdama galėsi eit.
- Bet močiute, aš šokti noriu, o be to Margarita tai eina nuo mano metų..
- Tu su Margarita nesilygink, ji niekada neklausė motinos, kur norėjo, ten ėjo, užtat dabar tokia vėjavaikė merga pasidarė..
- Na gerai močiut, kaip pasakysit, tik va Algiuko man gaila, ji nesirūpina juo, nuo tada kai Jonas išėjo..
- O kam jai rūpintis, nėra vyro tai ir vaikas nebereikalingas, ji nesusimąsto, kad senatvėj bus labai skaudu, dėl prarastos vaikų meilės.
- Na kai aš turėsiu savo vaikus, labiau už viską juos mylėsiu! Ot,- šie mano žodžiai pagaliau ir močiutę privertė nusišypsoti. Man tai patiko. Nėra nieko gražiau kai griežtas veidas kartais nušvinta, nors menkute, bet nuoširdžia šypsena...
Pažiūrėjau pro langą, Margarita jau buvo netoli namų ,ėjo lėtai ir matėsi kad buvo išgėrusi, išbėgusi į prieangį garsiai sušukau:
- Margarita, kur buvai?
- Dink iš akių.
- Gėriai? Margarita!!
- Ko tau reik iš manęs?,- pasakė ir nustūmė link durų.
- Nuo kada tu geri?
- Ne vaikų reikalas, dink pasakiau.
- Kodėl Algiuką mušiai? Ar gėdos neturi, už ką tu jį taip? Vaikas tuoj bijosis tavęs, kokia tu netikus motina!,- pajutau karštį dešiniam skruoste.
- Už ką tu man? Teisybė akis bado? Iš kur tiek neapykantos pas tave? Gerai močiutė sakė, per savo palaidą gyvenimą tikra kaimo mergše tapai. Ne tik savo vaiką muši, bet dar ir sesę už nieką!
Tada ji taip piktai pažvelgė į mane, kad rodos akyse ugnis matėsi, išsigandau. Maniau ir vėl trenks. Klydau. Ji nuėjo į kamarą ir pradėjo rėkt ant močiutės.
- Tu sena ragana, ko Irenai prišnekėjai? Kam meluoji?
- O kas vaikel meluoja, pasakiau, kaip yra.
- Och tu ragana, dabat pamatysi, kas tau bus.
Išgirdud šiuos žodžius greitai nuskubėjau įkamarą, bijojau, kad močiutei ko nepadarytų.
- Raminkis Margarita, kas tau darosi, velnias apsėdo ar kas tau yra? Nedrįsk močiutės nei ranka paliest, girdi ką sakau?
- Eik piemene ir nesikišk,- ji stūmė mane link durų ir aš labai skaudžiai susimušiau. Tuo tarpu atbėgo Algiukas ir pradėjo verkti. Margaritą pamačiusi jį nusiramino ir išėjo į kiemą. Močiutė priėjusi pakėlė mane ir apžiūrėjo žaizdą:
- Eik laukan ir gyslotį užsidėk ant kojos, labai skauda?
- Ne močiute, viskas gerai, kaip jūs, nieko jums nepadarė?
- Oi vaikeli, nėra ramybės namuose nėra,- nusisuko ir jaučiau kaip jos veidu nubėgo ašara.
Man taip pasidarė negera, norėjosi bėgti kuo toliau ir viską pamiršti, nesupratau kas vyksta, o ypač kodėl Margarita taip pasikeitė.


Po geros valandos, kai rodos viskas jau nurimo, atsitiko tai, ko niekada nesitikėjau.
Atėjęs kaimynas pranešė baisią žinią..
- Tai jau gyvų nebeliko?,- pasakė sutrikusi močiutė, ir paėmusi nosinaitę pradėjo valytis ašaras.
- Deja močiut. Dabar pas kunigą buvau mišias - užpirkau, reikia tik jumis kūnus atpažint, nes mažai kas sveiko belikę.
- Močiute, aš nueisiu.. Jūs su Algiuku pabūkit. Ji tik linktelėjo savo pražilusia galvele ir toliau verkė, taip tyliai, nuoširdžiai ir gailiai..
Ėjome maždaug apie 6 kilometrus. Skubėjau, nes širdis netikėjo, kad tarp tų visų vargšelių bus ir mūsų giminių. Kaimynas visą kelią tylėjo, žinau ir jam sunku. Juk ten ir jo sūnus guli.

Maždaug po geros valandos mes priartėjome egzekucijos vietą, tuomet kaimynas neištvėrė:
- Prakeikti enkavedistai..,- jis priėjo prie jauno žmogaus kūno.. apkabino ir pradėjo balsu raudoti. Jo mylimiausias vienturtis sūnus, dabar guli čia ir skausmo perkreiptu veidu žiūri į dangų.

Apsidairiau, akys ieškojo savų, dar minutė ir bukas žvilgsnis sustojo ties vieno vyriškio kūnu, juodi plaukai ir dangaus židrynės akys. Neišvėriau. Pribėgau ir pradėjau verkti, tiesa sakant aš tiesiog rėkiau, negalėjau tuo patikėti, kad man brangiausias, mano brolis, daugiau niekada su manimi nebekalbės ir daugiau niekada, NIEKADA nebus šalia.

Maniau mano širdis neatlaikys. Giliai viduje kažkas plyšo trūko, lyg dalis manęs išėjo.
Pradėjau jį kratyti, negi brolau tu miegi? Ko taip žiūri į dangų, tuo šaltu veidu, kalbėk maldauju, ko ten žiūri, atsisuk, ką matai, broli..
Isterija užvaldė mane, rodos išprotėsiu, kai pamačiau dar vieną tokį artimą ir širdžiai brangų žmogų: tėtį.
Kaip aš jį mylėjau. Nuo tada kai mirė mamytė, jis manimi rūpinosi ir juo vieninteliu taip pasitikėjau..

Kūnas drebėjo, rodos kiekviena mano ląstelė jautė neviltį ir nusivylimą.

O kaip Margaritai pasakyti, kad jų jau nebėra..?

O močiutė, Algiukas?
Dieve, aš išprotėsiu!!!
Prieš akis visa vaikystė, ir jūs mano mylimieji. Jūs svarbiausia jos dalis. Juk tu tėti mane išmokei rašyti pirmąją raidę, o tu brolau, ar pameni kai mes  akmenukus ežere mėtėm? Ir žiūrėjom kurio daugiau kartų atšoks?
Tu sakiai - mylimiausia mano mažoji sesutė...
Kodėl broli, kodėl daugiau tavo balso negirdėsiu?
Tavo mažoji sesutė verkia, kodėl jai ašarų nenušluostai, kaip tai darydavai ankščiau?

Širdis plyšo ir rodos dar sekundė ir ji susprogs.
Negalėjau eiti namo, o gal ir nenorėjau..
Per daug naštos mano jauniems pečiams. Turėjau nepalūžti ir taip sakant atlaikyti frontą, bet..
Už ką mano mano mažai širdelei tiek skausmo?


***

Tikriausiai nualpau, nes kai atsimerkiau pamačiau Margaritos ašarotas akis, ir Algiuką gulintį šalia.
Apsidairiau - aš namuose, bet jie kažkokie keisti, atrodė tušti ir baugūs.
Minutę apsidžiaugiau, kad tai buvo tik košmaras, o aš tiesiog miegojau.
Bet ši mano laimės akimirka sudužo, kai Margarita pasakė:
- Eime, reikia ruoštis laidotuvėms...
Akimirka atsipeikėti prilygo visai amžinybei. Nesinorėjo tikėti Margaritos žodžiais..
Pirmą kartą mačiau ją tokią palūžusią ir nevilties kupinu žvilgsniu. Tikriausiai tai paveikė ją labai stipriai.
Laidotuvės praėjo greitai, bet skausmingai, neįstengiau su tuo susitaikyti. Paskutinį kartą atsisveikinau su jais turėdama viltį, kažkada susitikti danguje.
Margarita pasikeitė, kaip ir mes visi. Netekę artimųjų išmokome vertinti, tai kas dar yra šalia mūsų.
Bet labiausiai pasikeitė Margarita. Ji nerėkė ant Algiuko, priešingai, nešiojo jį ant rankų, mylavo ir nei minutei nepaliko vieno.
Ir su močiute jau nesibarė. Dabar nebuvo dėl ko pyktis, saugojom vieni kitus, nes kiekvieną akimirka mums buvo brangi.