Vis pas tave skubu per piktą audrą,
Vis tau dėl savo rūpesčių guodžiuos.
Aš bėgu pas tave, kai širdį skauda,
Ir už tavęs užuovėjon glaudžiuos.

Išaugom mes iš to paties kamieno,
Iš tų pačių gilių, tvirtų šaknų.
Mus šildė tos pačios gimtinės sienos,
Mes klausėm tų pačių mamos dainų.

Mama seniai jau ilsisi kalnely,
Jau neišgirs, neglostys ir neguos...
Ir nieks švelniau nei tu paliest negali
Manosios skausmo, nerimo stygos.

Mieloji sese, aš labai dėkinga,
Kad man esi be galo artima:
Po savo rūpesčių našta palinkus,
Į savo širdį priimi mane.