Aš tai pajutau. Supratau, koks beprotiškas jausmas. Jautiesi išgirsta, širdis plaka taip, lyg atrodo – ji tuo išlėks iš krūtinės ir nubėgs viena kietu asfaltu. Tačiau jautiesi beprotiškai mažas. Tiesiog žinai net užsimerkęs, kad visi jie ryja tave akimis. Kaip plėšrūs gyvūnai stengiasi tave sudraskyti, paimti iš tavęs likusias vieninteles dorybės užuominas. Rankos prakaituoja lyg ilgai laikytos virš miške uždegto laužo, sušildančio sušalusius bejėgius kūnus. Viskas sukasi ratu. Nejauti ir nematai to, ką sakai. Tiesiog darai, nes taip reikia. Tačiau kai viskas baigiasi, išgirsti vieną po kitos plojančias net ir didžiausių nesusipratėlių rankas. Jiems patinka. Ir tik tada pajauti tą jausmą, kurį taip sunku sugauti, pajauti, kaip širdis plaka, bet žinai, kad ji niekur nepabėgs. Jauti šilumą savo skruostuose. Maudulį plaučiuose, klausytojų akys tampa suprantančios ir nuoširdžios, rankos dreba, ir tą akimirką norėtum būti bet kur, tik ne ten, tačiau kartu ir velnioniškai norisi pasilikti. Tos kelios minutės vertos viso gyvenimo pastangų. Aš tai pajutau.