Kartą gyveno mergaitė ir berniukas. Abu jie gyveno netoli vienas nuo kito, tik keletas kilometrų skyrė mergaitę nuo berniuko ar berniuką nuo mergaitės. Jie buvo paprasti vaikai: abiems rūpėjo žaislai, jų kiemas, kuriame jie jautėsi saugūs, kol vieną dieną… Mergaitė numetė į kampą savo mylimiausią lėlę (o juk tai buvo nepaprasta lėlė! Tai buvo vaikystė!). Berniukui taip pat nebereikėjo mašinyčių, jis nusprendė pradėti keliauti toliau…Ir jie keliavo… Keliavo ilgai, bet ne visada laimingai – dažnai reikėdavo sustoti ilgesniam laikui, dažnai juos priverstinai sustabdydavo kiti (o jie taip norėjo keliauti pirmyn). Mergaitė ne kartą liejo graudžias ašaras į savo brangiąją pagalvę ir slapčia, bet taip tik visai slapčia ir taip visai tyliai ji maldavo, ji norėjo, ji laukė – kad sugrįžtų jos mylimiausia lėlė! Bet, deja… Ji taip ir negrįžo… Mergaitė keliavo toliau. Berniukas taip pat ne kartą svajojo dar bent kartelį pažaisti su savo mašinėle, bet dabar su ja jau žaidė kiti, ji buvo reikalinga kit.

Jie nepasidavė! Nors teko „skristi” per gyvenimą ir be sparnų, tačiau jie „skrido”. Mergaitė ne kartą „klijavo“ sudaužytą širdį ir svajojo iš naujo… Berniukas daug kartų sau įrodinėjo, kad mylėti neverta, kad tik „suspardo“ žmogaus sielą ir jį palieka dvasiškai sužlugdytą, nes jo širdį nusėja randa

Vieną kartą atsitiko taip, kad jie sustojo vienoje stotelėje. Iš pradžių stebėjo vienas kitą iš šono, bet atsitiko taip, kad nusprendė keliauti kartu. Dabar jie kartu skaičiuoja nuvažiuotus kilometrus, kartu sustoję gėris saule, dangumi, vienas kitu. Dabar abu šypsos ir kuria svajones, kurios priklauso tik jiems abiem

O ar jų kelionė pasibaigs – „ir jie ilgai bei laimingai gyveno“ – parodys pats gyvenimas, kurio pokštai kartais būna per daug aštriais kampais, per daug žeidžia…

Keliaukim pasitikti saulės!