Tą vakarą mėlyną mėlyną
Žiūrėsiu aš tau į akis,
Rainelių prigesę saulėlydžiai
Ant mano krūtinės nukris.

Lyg dainius į veidą dainuosi man,
Ką per šitiek metų matei,
Nors gal ir nebesužinosiu aš,
Ar buvom kadaise draugai.

Ar gal tik praeiviai per smėlį,
Lyg akmenis spardę brangius,
Mes šitaip ilgai pratylėjome,
Kol temo auksinis dangus.

Dabar paprašyčiau – paklyskim,
Kur nieks šiam pasauly neras.
Tu karčiai šypsais, kad draugystę
Sudaužėm kadais į šukes.