Dar vienas vakaras nuo eglių nusileido,
Šaltais šešėlių pirštais suglemžė gėles.
Dar vienas vakaras prisiglaudė prie veido
Taip pataikūniškai, lyg šuo laižydamas rankas.

O, rodos, buvo vakarai prieš daugel metų!
Pilni vilionių, kaimo paslapčių,
Kada jų laukdavai, pametęs darbus,
Sparnais nuskrisdavai prie degančių akių.

Atsidūsti – kiti pavasariai ir vakarai dabar ne tie,
Atrodo lyg pavargę, tylesni, liūdni,
Gyvename geriau, bet viskas kaip perniek –
Dainų, armonikos aidų atsklindant negirdi.

Tik vakaro minutės trumpos greit praeina,
Nakties glėbys ramus, žiūrėk, vėl aušta rytas.
Su juo darbai nauji, žieduos bitutės žaidžia,
Auksinis saulės pinigas per skaistų dangų ritas.

Dar vienas vakaras. Visai čia jis nekaltas.
Kažkam gal bus vienintelis, spalvotas, nuostabus.
O jeigu man žvarbokas, truputį liūdnas, šaltas –
Tai tiktai metai, pasalūnai metai, vis prikiša nagus.


2009-04-22