Skiriu savo sūnums Dainiui ir Norbertui

Taigi, vaikai, apie meškutę ir Birutę. Meškutė – tai tikrai buvo meškutė, o Birutė  - tai buvo bobutė, vardas jos buvo Birutė, tos bobutės. Tai štai – meškutė ir Birutė. Čia toks supažindinimas, o dabar pasaka.

Vieną kartą sumanė vaikai savo mamą išvežti į senelių namus, sena jau matai buvo, maišėsi jiems po kojų, trukdė visaip gyventi, tai nusprendė, kaip visi kad daro, atiduoti jąją į valdiškus namus valdiškos duonos paragauti. Įsisodino tąją bobutę, kurios vardas buvo Birutė, į roges ir nuvežė į prieglaudą. Ale tądien priduoti bobutės nepavyko, vietų mat pritrūko, liepė po mėnesio atvežti, bet tai kur tau jie lauks vaikai visą mėnesį, vėl tįskis tą nereikalingą daiktą namolei, maitink, paskum atgal vėl bogink į tuos nelemtus senelių namus, ten vėl žiūrėk kas atsitiks, tai nepriims, tai dar ko prisikabins ir tampykis čia dešimt kartų pirmyn atgal, lyg jie veikti daugiau neturėtų ką. Pasitarę nusprendė išmesti miške bobutę iš rogių, o namuose pranešti, ypačiai kaimynams girdint, kad gerai viskas pavyko, puikiai įtaisė brangiąją motinėlę, sengalvėlę mylimiausiąją į patogiausius kambarius, su rūpestingiausiu aptarnavimu.
Kaip tarė, taip ir padarė – brinkt bobutę iš rogių šalia didokos pusnies ir linksmi parbėgo tuščiomis rogėmis namo.

O toje pusnyje meškutė miegojo sniegu užsiklojusi, kad nesušaltų. Iš tikro tai Lietuvoje neturi būti meškų, gamtininkai taip yra nusprendę ir todėl jų pas mus ir nėra, bet šita meškutė buvo nelegalė. Nelegalė tai reiškia, kad slapčiomis per sieną iš Baltarusijos atbėgo ir niekam nežinant apsigyveno. Meškutė per miegus apsikabino Birutę ir toji taip pat užmigo, o kai išalkdavo, tai lengvai pas meškutę rasdavo medaus kur padėto, ar uogą kokią, taipgi riešutų ir kitokių miško gėrybių. O kiek gi senam žmogui reikia, tuo labiau, kad priprato pas vaikus gyvendama badauti.
O čia neilgai trukus ir žiema baigėsi, ir paukšteliai sugrįžo, kurie buvo svečiuosna išskridę, tai kokį kiaušinį lizde po krūmu palieka, tai patys leidžiasi sugaunami ir suvalgomi; sula iš medžių kad pasipylė, tokia saldi ir kaloringa, visokios žolelės, uogelės vėl gi pasklido po girią, paskum ir grybai ėmė dygti, žodžiu, miške iš bado nestipsi, tai jau tikrai.
Bobutė su meškute labai susidraugavo ir laimingai sau miške gyveno.  

Bet vieną dieną kažkuris Birutės anūkas ją miške beuogaudamas pamatė. Sako:
- Bobute, tai tu čia?
- O tai kur gi aš būsiu? Kur paliko, ten ir esu.
- Betgi tave senelių namuose apgyvendino?
- Žinai ką, eik tu sau iš kur atėjęs, nes dar kokia meška tave suvalgys, - pagąsdino vaiką Birutė.
- Bobute, na iš kur čia meškos? Meškos tik pasakose ir zoologijos sode gyvena, - pademonstravo savo žinias anūkas. Ir pabėgo.

Namie jis viską papasakojo tėvams. Tie nusigando, nesitikėjo, kad senoji išsikapstys, puolė galvoti, ką daryti, juk ir kiti žmonės gali ją girioje užtikti, tada kokia gėda užgrius jų namus, kad seną žmogų miške paliko, o visuomenės nuomonė, vaikeliai, svarbiau šiais laikais, negu pinigas,
viešieji ryšiai tai yra vadinama.
Vienas sako:
- Gal parvežkim namo?
- Eik tu, neatleis ji mum dabar, - sako kitas.
Tada trečias sako:
- Užmuškim senę.
Visi sutiko.

O tuo metu tos šalies, Lietuvos reiškiasi, prezidentas irgi buvo labai senas ir greit turėjo išeiti į pensiją, nevadovauti  šaliai, vadinasi. Tai sumąstė jisai prieš pasitraukdamas į užtarnautą poilsį visiem šalies senukam padėti. Turėjo pasistatę Valdovų rūmus taip vadinamus, bet niekas ten kol kas negyveno, o čia ir šventė didelė valstybėje nusimatė, suvažiuos iš visų kraštų karaliai ir princai su visokiais ministrais pasveikinti prezidentą ir jo šalį su kaži kokiu jubiliejumi, tai nutarė tas pensininkas prezidentas tuose rūmuose senelius tokius kaip jis pats apgyvendinti, kad galėtų pasipuikuoti prieš tituluotus svečius savo neribotu gerumu, šekit, matai, žiūrėkit kaip mes nieko savo senoliam negailim, gražiausius rūmus atiduodam, nusipelnė, mat, jie gyventi geriau. Bet numatė, kad nelabai kas savo noru į tuos rūmus važiuos, tai paskelbė, kad už kiekvieną atiduotą senuką ar senutę tos šeimos nariai gaus nemažą atlygį.
Ir neapsiriko, nes tik po to pažado apie pinigus senukai pasipylė kaip grybai po lietaus, vežė juos vaikai urmu net po keturis, nors galėjo turėti tik dvejus tėvus, vežė ir visokie nepažįstami jauni žmonės kur nutvėrę gatvėje ar ligoninėje, dešimtimis sugrūdę į automobilių salonus bei bagažines, ir atsiėmę pinigus vėl leisdavosi ieškoti bent kiek vyresnio žmogaus.
Greitai jau ir Valdovų rūmai matėsi kad užsipildys, tai nusprendė prezidentas kitus Prezidentūroje talpinti, vis tiek jis tuoj baigs darbą ir grįš į savo Ameriką, o jau kitas, kuris ateis vietoj jo, tai tegul žinosi, po manęs – nors ir tvanas, kaip sakoma; o jau jeigu tas kitas senelius pradės judinti, tai kokią nešlovę ant viso pasaulio užsitrauks – anas, matai, geras buvo, rūpinosi senais žmonėmis, o šitas tai tikras beširdis, žmones į gatvę varo. Tokią štai bombą nutarė tas senas prezidentas naujam padėti, gudrus velniškai buvo ir, be to, labai garbės sau norėjo, o kitiem jos pavydėjo.

Kaip tik toks šauklys ir apsilankė  tame mieste ir apskelbė visiem centrinėje aikštėje apie naują valdovo sumanymą tuo metu, kai broliai jau buvo išėję motinos į girią ieškoti, kad pribaigti ją su visam. Nugirdusi šį įsaką tų brolių sesuo kone nagus iš apmaudo nusigraužė, tokie pinigai, užsimetė paskubomis skarelę ant galvos ir tekina pasileido brolių pėdomis miškan.
O anie pagal anūko nupasakojimą jau buvo aptikę savo motiną ir nukreipę į ją vienas šakę, kitas kirvį, o trečias kočėlą. Betgi tuo metu iš už krūmų ginti senosios išlindo baisiai riaumodama meška, ant dviejų kojų stačia, priekinėmis letenomis grėsmingai mostaguodama ir didelius dantis rodydama. Nustėro broliai, išmetė savo ginklus ir pasileido į kojas, bet mama juos pašaukė sugrįžti, o meškutę subarė, kad jos vaikelius be reikalo visai gąsdina. Nusileido meška ant keturių kojų, prisiglaudė šonu prie Birutės ir nurimusi įsistebeilijo į tris vyrus, nedrąsiai vėl prisiartinusius prie motinos.
O tuo metu ir sesė krūmus laužydama atskubėjo ir papasakojo, ką miesto aikštėje girdėjo, tik truputį pagražino, sakė, kad prezidentas visus senelius į Prezidentūrą ir Valdovų rūmus gyventi kviečia, o apie pinigus tik broliam į ausį pašnibždėjo. Tie puolė entuziastingai mamą įkalbinėti, kad paklausytų prezidento ir priimtų kvietimą.
Bobutė Birutė sutiko, visgi atsibodo miške gyventi, juk buvo prie miesto sąlygų pripratusi, tik užsispyrė, kad būtinai ir meškutė su ja rūmuose gyventų. Neliko ką daryti nei vaikams, nei tuo labiau prezidentui, juk žadėjo visus priimti, kiti irgi atvažiavo net su savo žuvytėm, katytėm ar šuniukais, o Birutę priėmė su meškute.
Ir gyvena dabar bobutė Birutė su meškute iš Baltarusijos kažkuriame Prezidentūros kambaryje. Kai ten būsite, vaikai, būtinai paprašykite, kad padėtų rasti Birutę ir meškutę, jum tikrai parodys.
O Birutės vaikai, gavę už mamą nemažus pinigus, kurį laiką laimingai gyveno, kol pinigai nesibaigė, o kai baigėsi tai tada jau naujos pasakos įvykiai prasidėjo.