Augo medis prie girios žalios,
Sulapojo aukštyn į padangę,
Nebijojo rudens darganos,
Tiktai stiebės į aukštį, į saulę.

Kai vidudienio saulė karšta
Numalšindavo giesmę paukštelių,
Jis priglausdavo juos po šaka,
Tyliai ošdamas ilgesį vakaro.

Augo medis toks aukštas, galingas,
Prisiglaudęs prie girios gimtos,
Tos palaukės dailus šeimininkas,
Nepavargstantis, žalias, stiprus.

Čia gyveno žmogus - aukštas vyras,
Nuostabia ir švelnia širdimi,
Jo užteko ir šeimai, ir giriai,
Jam dainas dovanojo šiaurys.

Prie jo glaudės vaikučiai ir paukščiai,
Plaukus glostė svyruokliai beržai,
Padalinęs jis šilumą dosniai,
Davė dar, kad nebūt per mažai.

Čia gyveno žmogus - augo medis,
Prisišliejęs prie girios žalios,
Jo dvasia ligi šiol čia gyvena,
Glausdama ir globodama mus.

Ligi šiol jam paukšteliai dainuoja,
Ligi šiol jį šukuoja beržai,
Tad pagerbkim jį, seserys, broliai -
Te dvasia jo gyvens amžinai.