Pirštai sudygsta į žolę,
o mirštančiais žodžiais
kūnas įauga į žemę...
Merkias salos akių,
žalios ir mėlynos...
Vakaras vėlinas...
Kalavijų plienu
žiba upės, upeliai,
o gulbė, nutūpus
ant mano kelių,
saulę sparnuos
supa ir supa –
byra ir byra
baltų plunksnų sniegas,
o vyrų... Vyrų
amžinas miegas –
galvas padėjo,
kardus padėjo...
Dar pakalbėk
nors tu su kariais,
atklydęs iš tyrlaukių vėjau, –
„Šiandien skubu,
vakar skubėjau
užmarštį nešti,
lietų prišaukti,
kraują nuplauti...“
Praeitis nepriklauso.
Nė vienas mirksnis...
Kareiviai klauso
dainos apie mirtį...
O mums – pamiršti,
kasdien į viršų
gulbę iškelti
ir švelniai supti
gyvybės valtį...