Gyvenimas – sielos rūbas
Gyvybė ir žmogus –
Vienovė, bet ir ne.
Kaip žemė ir Dangus –
Kas kuriame?
Žmogus – ne žemės svečias,
Ne tęsinys beždžionės,
Nutaręs vaikščiot stačias
Šiaip sau ant dviejų kojų.
Mums noris daug žinoti,
Viską pažint, suprasti,
Svarstyt ir abejoti,
Priimt arba atmesti.
Mums noris kurt, mylėti,
Nekęsti ir kerštauti,
Aukotis ir gailėti,
Sparnais pakilt į aukštį.
Ne, mes ne tik gyvybė,
Ji – pusė paslapties.
Visos sielos didybės
Vis trokšti ir ilgies.
Suvoki trumpą būtį
Tau skirtame laike.
Gyvenimas – minutė
Sielai ankštam rūbe.
Gal bus, kad kitą rūbą
Dangus tau dovanos,
Jei brandų gėrio grūdą
Sušildysi delnuos.
Nėra daiktų beprasmių,
Dalelių, junginių.
Painiuos gyvybės ratuos,
Tikiu, centre esu.
2009-04-19