Besisukanti

Aš – vilkelis, įkritęs į grietinę,
Sukuosi ir baltą matau
Vis ryškesnę.

Aš – vėtrungė mėlynos rotušės.
Sukirmijusių laiptų draugijoj
Svajoju apie šviesaus vėjo antausį.

Jis – ežio spyglių sutvėrėjas,
Aksominiais batais nuskriaudęs gėles.
Išmetęs į viršų mane,
Suks ant pirštų
Pagautas azarto...
Atsiprašau, o kur atsarga?

Aš – vėtrungė vilkelio pavidalo,
Sukuos lig dangaus,
Kai rankos pakyla į vėjo akis,
Pajuntu obuolio sniegą.
ančių virkdytoja