Kai atsigavau nuo nakties įspūdžių ir pabandžiau pasilikti vienas, nesinorėjo patikėti, kad žmonių pasaulyje vyksta tokie dalykai. Bandžiau nusiraminti mintimi,  kad į sąmonę įstrigdyta kažkokio sapno atkarpa, jo fragmentas, bet tokia saviapgaulė lauktų rezultatų nedavė. Mano baltiniai buvo be sagos ir galėjau net mąstyti apie tai, kad žmogaus kasdienybės pasaulis, į kurio pažinimą sugebame įeiti, yra labai mažytė dalis visumos, kurią dar reiksią pažinti. Susitikimo su arkangelo Mykolo pasiuntiniu vaizdai nesitrynė, neblėso, o priešingai, net atrodė, kad juose įmestas nežinomas pigmentas, suteikiantis praėjusioms būsenoms raiškumą ir spalvas. Susitikimo vaizdai atmintyje buvo raiškesni ir negalima buvo manyti, kad ateityje tokie dalykai gali išsitrinti, išblukti, galiausiai net užsimiršti. Atrodo, tik prabėgom buvo paminėtas Bartas Notangas, per kurį, esą, man pasiųsta žinia, kad gyvensiu ilgiau bent dešimčia metų. Dabar atmintyje žinią perskaitau  kitaip, būtent taip, kaip reikia, pasiliekant iš jos tik esmę: žmogaus gyvenimas prailgėjo, būtina tikėtis gyvensiant 80 metų ir daugiau. Ir jau konkrečiai mano adresu: “jeigu  jums tik 70, tai dar esate jaunas ir dar viskas prieš akis”.
    -Taip, mielas Bartai, - užsimiršęs prakalbau balsu: - man dar viskas prieš akis. Man dar tik septyniasdešimt!
     - Iš kur toks, kaip Pilypas iš kanapių? - pastojo kelią žmona. - Kokias nesąmones tauški?
     - Dievai žino, Maryte, kodėl taip - visi aukso ieško nežinia kur ir niekam nešovė į galvą mintis ateiti į Subartonis prie Gilšės. Kaip, pavyzdžiui, aš tą padariau.
     -Tau pasisekė, - nesuabejojo žmona, bet, matyt, ir ji tik dabar įžvelgė, kad mano nuotaikoje adrenalino daugiau; ji šoktelėjusi aukščiau įprastos normos. - O Bartas? Kas jis? Bartas Notangas. Anksčiau jo neminėdavai. Net būdamas medyje.
     - Tau niekaip iš  galvos neišeina medis. Na taip, ten buvau. O kas dar buvo ar bus? Niekas!
     - O, kad tavo žodelis tiesiai į Dievulio ausį!. Bet kur tau! Taip nebus! - pakiliu balsu ir dėkojo, ir prašė dangaus žmona, o atsidususi vėl: - Adrenalino padaugėjo daugelio fanatikų racione. Jie, mat, nepakenčia negyvo gyvenimo. Azartas, mat, jiems, nenaudėliams, reikalingas. Tai ir kuriasi įvairios pramuštgalvių draugijos. O tu? Nemanyk, kad man reikalingas  medyje. Kitą kartą  akimi nemirktelėsiu, - priekaištavo žmona, -  bet pasakyti jai, kas jis, Bartas, man nebuvo lengva. Pakilti į medį ir iš jo nusileisti atrodė netgi lengviau.
      - Anksčiau neminėjau jo todėl, kad nereikėjo minėti. Bet įdomu, kodėl gi tu manęs to klausi?
     - Ką žinau, sau nelaikau. Žinai ir tu. O ką tu žinai, aš ne visuomet. Spėju, kad jis praeities energijos sankaupa. Prūsų palikimas.
     - Prūsų?- stebėjausi žmonos tokiu pamąstymu.
     - Notangai - prūsų gentis, gyvenusi kažkur prie Aismarių ir Priegliaus. Herkus Mantas irgi notangas. Ten kažkur ir bartų būta.
     - Bet ten kažkur ir sembių, varmių būta..
     - Būta, - giliai atsiduso, - deja, būta jau.
     Žiūriu į žmoną, nemokėdamas suvokti iš kur tokios žinios pas ją. Net prie galvos neprisilietė mintis, kad mano kelionė į medį vis dėlto neliko bergždžia. Tačiau kurią tai minutę atsisėdau prie savo aukso iš Subartonių ir, paėmęs ranką:

                               Iš ten, nuo Aismarių,
                               Nuo Priegliaus,  
                               Kur nebūtim apsikabino prūsai,
                               Atėjo Laikas pasakyt -
                               Ir čia, prie Nemuno, nebūsim.
                               Giedos eilėraščiai, net ašara akių nevilgę -
                               Ginklai nutilę…
                               Sotūs ir laimingi,
                               Bet vis dėlto,
                               Kodėl taip mirštančiam ramu?
    
      - Ir dėl to reikėjo lipti į slyvmedį? - ištraukė ranką iš saujos žmona.
      - Ten gi inkilas, - pasakiau ir noras patikėti, kad mano kelionė į medį nebuvo kvailio darbas, pasidarė tiesiog būtinas. Išsitiesiau visu kūnu it norėdamas pakartoti lipimą medyje, bet šį kartą  adrenalino būta mažiau. Ne taip kaip aną kartą, kai gerokai pyktelėjęs, susiradau kopėčias ir, pastatęs prie medžio, įlipęs į jo šakas, lipau dar aukščiau - prie inkilo, kurį įkėliau, kuomet dar sodą baltino sniegas. Jau kelias dienas stebėjau, kaip parskridę varnėnai, susiranda sau inkilus. Manasis gi pasiliko būti jų nepaisomas. Stebėjau, laukiau, tikėjausi, kada porelė užklys, o nesulaukęs nusprendžiau lipti  į medį ir pavaidinti lyg ruoščiausi apsigyventi inkile. Te pavydi! Te žino, kad gera vieta tuščia nebūna!
     - Kur tu!? - šaukė žmona. - Kai nudribsi, tik murzina bala mėšlo beliks.
       Lyg negirdėjau. Štai jau inkilas. Bet kuomet pajaučiau sodų publikos smalsų dėmesį, panorau pasikelti aukščiau jo. Medžio viršūnės šakos traška ir lūžta, tačiau kai jų daug, kai jų visokių, tai kaip šluota - jos neperlauši. O kai sustojau lipęs ir apsidairiau, pats suvokiau: na, ir  kvailys! Per visus Balsių sodus eik skersai, eik išilgai, o tokio nesurasi. Per 100 kilogramų sveriantis seno žmogaus pavidalas suposi medžio viršūnėje, nesižegnodamas ir negalvodamas, kaip reikės sugrįžti atgal.
    - Pranai, tave Dievas šaukia,  ar kaip čia? - išbėgo į gretimą sodą Vidmantas Cibulskas: - Kas ten tave iškėlė?
    - Negi nežinai kas, kaimynėli? Tikriausiai vėl alaus prisisiurbė, proto nabagas. O Viešpatie! Visokių yra, visokių reikia, bet tokių tikrai, kad nereikia.
   - Vidini, siųsk savo mūzą. Padeklamuosiu.- Argi taip sunku, žmonės, įsivaizduoti, kad būna ir tokių paukščių.
   - Lipk, lipk atgal, kaimynėli, - jau prašė Vidmantas.- Vargas ne tam, kas išnyksta, užmerkęs akis, vargas tam, kas pasilieka su artimo žmogaus atmintimi.
     Vidinis mūzos nesiuntė, bet kažkur savyje girdėjau daug įdomių kalbų, jų nuotrupų, citatų, kurios prašėsi pasakomos iš tokios aukštumos. Pasirinkimas toks gausus, kad supranti, jog protingiausia nieko nesirinkti ir kalbant pasitenkinti tuo, kas arčiausia burnos.
   - Sveikinu su pavasariu, kaimynai. Nesijuokite! Tokiu laiku žmogui medyje pagyventi smagu ir gera. Net gaila tų, kurie išėję į mieto gatves, sveikinasi su pavasariu, jo nematydami.
     - Ne jų kaltė, kad taip,- atmetė mano priekaištą gatvių žmonėms Danutė Račkauskienė.    
     - Lipk, Pranai, lipk iš slyvos. Gal Dievas duos, nusileisi, - užsikrėtė geru reginiu ir  smagus buvo Vidmantas. Bet tuomet ir išgirdau savyje aną eilėraštį. Gerklė atsivėrė ir suprantu, kad padeklamavau jį taip gerai, kad burnoje pasidarė saldu.
     - Vėl traškėjo slyvos  šakeles; lipau žemyn, nuolat kartodamas paskutines man labiausiai patikusias eilėraščio eilutes:
                               Ginklai nutilę…
                               Sotūs ir laimingi,
                               Bet vis dėlto -
                               Kodėl taip mirštančiam ramu?
     Ir prisimenu, kai prisilietęs kojomis žemę  pasakiau:
     - Betgi ir gražu ten.
     - Labai gražu, - atsiduso žmona, - Akių neturiu kur padėti nuo gėdos,  
     Ir mano akys buvo sunkios. Nesidairydamas į spoksančius kaimynus, grįžau į Pastogės departamentą. Ant stalo numestas šratinukas ir atverstas užrašams sąsiuvinis.
     Užverčiau manydamas, kad “Sezono (sodo)” užrašų daugiau nebus. O po pusvalandžio iš kažkur  klyktelėjo:
      - Betgi varnėnai!  Žiūrėk, seni, varnėnai tavo lizdą įsižiūrėjo.
     Pamaniau, kad  juokauja, bet - ne. Ant slyvmedžio šakos ties inkilo anga sutūpę  du varnėnai. Tupėjo, nepaleisdami iš po kojų šakelės, o kūnai virpėjo judrumu ir  gebėjimu būti ir duoti buvimą kitiems.
                                                  
      - O tu žinai, motin, - atsikvėpiau, palikęs nutikimų medyje atsiminimus, bet kiti  žodžiai užspringo. Suvokiau, kad kalbėti apie susitikimą su arkangelo Mykolo pasiuntiniu dar ne laikas: - O tu žinai, motin, - pakartojau, - kad jau keturiasdešimt penktos Velykos, kai jos mums kartu. Gražiai gyvename, a?  
     - Labai. Pragarą per tuos metus išbuvus jau ir po mirties nebus baisu.
     O varnėnas:
               Čir čim, čir čim
               Vyvo, vyvo!
               Grįžau, grįžau, grįžau.
               Didelių šalnų nebus.
    
{Iš “Sezonas( sodo)”}