Gyvybės paslaptis
Gyvybė žemėje – visatos paslaptis,
Žmogaus neįminta mįslė,
Pradžių pradžia – sprogimas ir ugnis,
Dabar – žmogus, pavasaris, gėlė.
Ūkai, žvaigždynai, juodos skylės –
Mokslui, žinioms nėra ribų,
Tik vis nerandam ten gyvybės,
Planetų žemiškų kitų.
Sako, kad stepių karštas vėjas
Greičiau lėktuvą supustys,
Negu gyvybės maža sėkla
Galaktikų keliais užklys.
Tiktai gyvybė dar ne viskas,
Tai tik pradžia kažko daugiau,
Svarbesnis klausimas bus kitas –
Kas tu esi, kas tu žmogau?
Plačiam gyvybės okeane
Žmogus vienintelis smalsus,
Kuriam vis rūpi, svarsto, mano
Kodėl mes čia, kas buvo, bus?
Be Dievo kažin kas ar žino -
Gyvybėje, kokia prasmė?
Ar spindinčiam dangaus žvaigždyne
Žemė - vienintelė versmė?
Kur einame, iš kur atėjom,
Kiek būsime šiame kely,
Ar mes verčiausi Sutvėrėjo,
Yra kiti gal vertesni?
Daug žmogui norisi žinoti,
Tiek neįmintų paslapčių,
Tik esmę būtina suvokti -
Mylėt gyvenimą turiu.
2009-04-18