Į erdvę įmerkiu kojas,
akys skrieja į tolius
pasitikti aušrų
kituose išmatavimuos,
daugiamatėj sistemoj...

Lūpos taria:\"Esu.
Dar pabūsiu
atomu kosminių dulkių...
Gal nubusiu
begalybe
kitame lygmeny?\"

Tu taip pat ateini,
mano Dieve.
Neryškus, lyg pastelė išblukęs,
atsisėdi šalia
paprastai
(taip tikriausiai nedaro dievai).

Maldai galvą lenki...
Kam tu meldies?
\"Išnykimui nėra priežasties\",-
atsakai ir dėkoji
vien už tai, kad esi...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Dar pabūsi,
kol nubusi
kitame lygmeny...