Mergele uogele, skaisčiaveide, ilgakase,
Iš po karčių lininių žvelgi taip nedrąsiai,
Žandeliai putlučiai, sveikai įraudę,
Kvaila motinėlė, per mažai tave baudė.

Lakstei per dienužę, žargsteisi viešai,
Pašėlusią gėdą užtraukei tėveliams.
O rūtų daržely, žiūrėtam gražiai,
Vien usnys, erškėčiai ir piktviksvės želia.

Tėvelis – dar jaunas, pražilo be laiko,
Motulės širdis irgi vargiai atlaiko,
Padrikusio vaiko gyvenimo būdą,
Pakitusį, naują… Užvalgė gal brudo*?

Kaimiečiai barzdoti ir bobos skarotos
Rypavo lyg žąsys šalikelėj sodžiaus:
- Ją velnias apsėdo, pasimetė protas!
Apstulbo, Verutei kieme pasirodžius.

- Vaikeli brangiausias, pablūdai, ar ką?
Kai maršką lininę numetus kvatojau.
- Juk matos jau pilvas, pridenki skara!
Aš priešingai – bambą visiems atlapojau.

Nėštumas – tabu. “Būk gera, jį paslėpk!
Juk gėda, šlykštu, ir visi sužinos…
Nieks į žmonas neims, liksi mums ant kupros…
Dar žargstais, besarmate? Tylėk! ”

Nebūtų Verutė tada pasirašius,
Kontrakto su velniu po klėtim slapčia,
Tai verktų raudotų, maža besarmatė,
Ir bėgtų skandintis į prūdą risčia.

Ne tik pasirašė ir pardavė dūšią,
Bet leidosi liūnan juodžiausios aistros,
Senų kriaušių ūksmingoj pakriūšėj,
Nespėjus sulaukti žvaigždelės pirmos.

Ji davė raguočiui** ko prašė tasai,
Ir sėmė pati velnio syvą ugningą,
Ir šaukė, ir draskė jo žvyną lakuotais nagais,
Pernakt jį prarado skaistybę gėdingą.

Lyg naštą nusimetė. Sviedė į lauką tolyn.
Manding, ji jau nereikalinga.
- Gimnastė! Kurtizanė! - stūmė kipšas gilyn.
Kai liepa sena šalia kelio iš skausmo palinko.

----
Lyg mažvaikis burbulą rankon paėmęs,
Taip Žemę supurtė Verutės aistra.
Išsiveržė mirę vulkanai, nauji naftos telkiniai rados,
Bevaisėj dykumoj išdygo lepios pelkių gėlės, geizeriai neegzistuojantys ėmė purkšti ekstazę, o Saulė akimirkai užsimerkė.
Į taktą taikė litosferos ploščių judesiai,
Ir pasislinko ledynai po du centimetrus per sekundę...
Iš letargo pabudo milžinai,
Kiklopai, kentaurai, kronai baisingi.
Net iš kapaduobių kilo visi pažiūrėt: Šekspyras, Zolia, ir dieviškas Dantė,
Basanavičius, Škėma, Nėris ir net Nežinomo Autoriaus vėlė atkėlė dangtį...
Siūbavo jie, kratės, lingavo ritmingai,
Bet nepagavo tempo Nelabojo ir Veronikos.
Mylėjos jie savaip. Gaivališkai. Nuodėmingai ir tyrai.
Kažkaip naujai aistringai.
----
Bet amžius jau ne tas!
Išmirę vienuoliai, maironiai, žemaitės.
Jau gulasi pačios verutės „velnių“ neprašytos,
Jau gimdo naujausių plaštakių kartas,
Kurioms šviečiasi baltos kelnaitės,
Kurios lyg musės nutūpę “soliarkių” laktas,
Morkinę pudrą tepas kas rytas.