Su tavim aš tik laukiu senatvės.
Gal nelaukiu – artėjant jaučiu…
Žodžiai poodžiu sminga kaip rakštys…
Gal užbaikime vienu kirčiu?

Su tavim rudeniop į vienatvę,
kaip sena ir bergždžia obelis
tyliai numetu lapą po lapo,
o lietus mano ašarom lis…

Jau žvangėjimas dalgių netyla.
Ar šienauja kažkas, ar tai mes
taip skausmingai į akmenis dylam,
taip keistai sukryžiavę rankas?

Su tavim aš tik laukiu senatvės.
Gal nelaukiu – artėjant jaučiu.
Tu nukelk nuo užgesusios dagtį
vaško žvakės…ir mano pečių.