* * *
šiais metais mano ievos nežydėjo
matyt šiaurys jas glamonėjo
atklydęs iš rudens
o vyšnių ir alyvų ugnys
lyg žaibai žydrioj bedugnėj
kerėjo apžavais
bet šia ugnim nepatikėjau
bet nerimas many didėjo
žiedlapių pūgoj
išblėso ugnys apžavai nublanko
ir jas šiaurys aplanko
tamsoj ties bedugne
ir visai tai ne mano ievos
pakriaušėj prie versmelės pievoj
prie ribančio vandens
tarsi apie dalią ir vienatvę
ir ko čia atsibeldei iš gatvės
nuo geliančio akmens
o apie vėją nešnabždėjo
o gatvė ši ilga žino kas ja ėjo
ieškodamas versmės
per pievą nužirgliojo dalgis
medine ranka mirties hidalgas
suklojo padalgiui
vėl nežydėjo mano ievos
mirties nusiaubta pieva
versmelė dumblina