Tu mindai mano sieloje takus

Žvaigždėtų sutemų voratinkliu raizgiu
It kopėčiomis virpiomis
           Šypsnys mėnulio driekias
Ir tykiai gęsta.

Tavųjų garbanų paini sruoga
                 manuose pirštuose liaunuos
Minkštai paskęsta.

Vėsus nakties dvelkimas neramiai
                                   skrajojančių užuolaidų balkšvam fone
Sušokti spėja savo paskutinį šaltą šokį. Vėsumas šiurpintų mane
Jei ne..........
                    .............išraudę tulpės skruostuos mylimuos
Kur skleidžiasi, ir vystant mąžta.    

Per paprasta sakyt žodžius, bet ir negalima tylėt
Per paprasta atmerkti skęstančias akis: jos žvilgsnio tavo pagaulaus
Negali apkabinti ir aprėpti.     Deja,

pabust reikėtų jau, nes sutemos tamsiais kostiumais
                               nuvargę nuo kaitraus nakties drąsumo
Norėtų nusimesti savo sunkų juodą rūbą. Tad mūsų žvaigždės gęsta

Sušokus spinduliui pirmam
                    Kasdienį ilgesingą ryto šokį
Tari man paprastus žodžius: esi man
Tai, kuo nemaniau ką būsiant:
Liūdnasis prarastojo grožio ilgesys,
                               prasmingas kasdienybės žiedas,
Skaidrus slogios pilnatvės judesys ir ateities svajonių pieva.

Sunkumas užgula pečius, akių gilumas sirpsta,
                     blakstienų miškas sūrume it pelkėje išmirksta
Nurausta žvilgsnio sutema.

Tavieji žodžiai persmelkia visus širdies dūžius
Ir netikėtas jausmas gimsta
Nors ir graži, miela tavoji man kalba, ir tavo žodžiai, ir svaja
Žinau aš viena, ir kitaip, matyt, nebus:
Tu mindai mano sieloje takus.
Mielas Draugas