Paveikslas ant grindų
Ilgai ploviau grindis, dar ilgiau susimąstęs tapiau
Pievas, šlaitus, vilnis. Vėliau supratau –
Nepatiks viskas tau. Ir patikti negali,
Ne toj vietoj teptukas padėjo taškelį.
Tik vis tiek, kai įeisi į kambarį, nesibark,
Palik batus už durų, jas tyliai užverk.
Nepatiks – patylėk, būsiu laimingas už tai,
Kad svajonę, mano žydrąją paukštę, jame matai.
Gal dar nesugebu skraidančių paukščių tapyti,
Bet aš stengiuosi. Argi jų tikrai nematyti?
Gal būt kitame gyvenime man teptukas paklus
Ir paveikslas priims netgi tavo batus.
Galėsi vaikščioti, trypti jais purvinais,
O grindys švytės, švies stebuklingais dažais,
Paimtais iš širdies, iš akių gilumos
Dėl tavęs, dėl vienos, amžinai mylimos.
Dabar gi atleisk, juk matai – primityvūs tie mano dažai.
Bet ir jie, jeigu žvelgt atidžiau, už tuštybę gražiau.
Patylėk, pakentėk vieną dieną šį kartą,
Daugiau netapysiu, tapyt ant grindų juk neverta.