Akys neramiai
Į naktį žvelgia.
Vėjokšlis, perone užkliuvęs,
Popiergalį glamžo:
Lyg skaityt mokėjęs
Išmestas mintis...
Sąnariais braškėdamas,
Atbildėjo traukinys.

Kur tie žodžiai –
Karamelės skonio
Iš nakties
Suplėšyto marškonio,
Kur tos rankos –
Šilko gijos
Iš geismų bedugnės
Apsiviję...

Gal šiugždent
Popiergalį pabodo,
Kad vėjokšlis spruko
Iš pamėklių sodo.
Ilgesys kur tvyro,
Prieblanda apglobęs,
Vien žibintai drasko
Nakties drobę.

Kai viltis jau gęsta –
Ilgesys atlieka solo,
Šešėliu jis prisės šalia
Perone ant suolo...
Gal viltim pražys nakty
Ašarotos akys,
Atbildės gal traukinys
Ilgesy išsekęs...

Kartosis vėlei
Tarsi išgeltęs atvirukas:
Popiergalis į gniūžtę –
Vėjokšlis senas vėlei plūkias,
Vis šniokščia, ieško, naršo
To, kas buvo ar nebuvo,
Kas skausmu įrėžta į tą gniūžtę,
Tikriausiai buvo – pasienyje išbluko.