Svaigus pavasaris, koks jis padykęs,
Kaip ragina prabust, visiems į dangų žvelgti.
Po obelim žiemojo parištos sūpynės,
Nenuorama ir jas viršun suskubo kelti.

Ak vėjas vėjas, tai jis linguoja rausvą plunksną
Atgal–pirmyn, atgal–pirmyn,
O man visai kiti, kiti vaizdai atbunda,
Lyg skrietum tu, mergyt, aukštyn–žemyn.

Tuščias sūpynes vėjas kelia
Po greit žydėt prabudusia saldine obelim.
Čia tuščia be tavęs, miela mažyte mano,
Atskrisk debesėliu, pabūki su manim.

Tu jau užaugusi, sūpynės bus per mažos,
Tik gal visai visai tai nesvarbu.
Svarbiausia – dvi žibutės – melsvos tavo akys,
Tai jas atmintyje sūpynėse regiu.

...................................................................

Tuščias sūpynes vėjas kelia,
Po greit žydėt prabudusia saldine obelim,
Čia tuščia be tavęs, miela mažyte mano,
Atskrisk debesėliu, pabūki su manim.