Pastogės departamente pasitiko būrelis Celsijų, bet varduvininkais tebuvo trys -Dalia, Dalija ir Maja.
    - Tik varduvininkės. Nei vieno vyro. Net keista.
    - Gyvenam pagal “lietuvio kalendorių”. Kaip sutarę, deja, dzieduli.
    - Deja? -truputį nustebau.
    - Nieko tragiško. Taip išsprūdo. Galbūt, kad be vyrų ir mums truputį liūdnoka, - šyptelėjo Maja ir: - Kita vertus, vyro skonis nepriklauso nuo to, ar jis varduvininkas. O vyrų turime ir mes. Tik pažiūrėkite, kokie jie visi, - nutraukdama šnektą pasakė Maja ir garsiai nusikvatojusi: - Vos nepasakiau, kad mūsų vyrai kaip arkliai, kuriuos Šv. Izidorius galėtų sukinkyti į plūgus pavasario arimams.
  - Ačiū, Maja, kad pastebi mūsų įmitimą. Na, gal arkliams neprilygstame, bet sveikata nesiskundžiame. Tačiau ir Aurimas, ir Paladijus, ir Kleopas, ir Dalius bent šiandien “lietuvio kalendoriaus” tikrai nepagirs, kad jų neįrašė į varduvininkus. Bet, žinoma, svarbiau, kad “lietuvio kalendorius” veikia. Tik gal mes čia šnekame ne apie tai, kas dabar reikėtų.
    - Kodėl ne “apie tai”? Net labai “apie tai”, - paprieštaravo Dalija. Mano atmintimi galima abejoti, ponai, tačiau įsitikinusi, kad atsimenu žodį žodin, kaip tuomet kalbėjusi Danutė Balsytė. Jeigu ne taip  pacituosiu, prašau, patikslinkite, - ir nelaukdama pritarimų ar prieštaravimu lyg iš teksto:  
    
    “ Čia Lietuva- reiškia čia gyvena lietuviai. Čia DAR Lietuva - reiškia čia Dar gyvena lietuviai. Be abejo, kalendoriaus tonas kupinas susirūpinimo, kad čia liktų Lietuva, kad čia liktų mūsų Žemė, kad čia liktų mūsų Namai, kad čia gyventų lietuviai. Ir kad mes patys savo Žemėje, savo Namuose būtume šeimininkai. Kitų namų mes neturime. Mes esame tik čia. Dar esame. ”  
    
    -Taip, tai jos,  Danutės Balsytės žodžiai. Jie parašyti  “lietuvio kalendoriuje” šalia Vinco Kudirkos “Tautiškos giesmės”, - pasakiau žinančio žmogaus balsu. Ir pamačiau, kaip iš Celsijų būrelio išėjo neaukštas, kresnas, mano ūgiui prilygstantis vyras. Padavė ranką ir pajaučiau, kad kažkas labai  gero jo saujoje yra. Šiluma nuo pasisveikinimo nuvinguriavo per visą kūną ir neatsimenu, ar aš tuomet jaučiau, jog už Pastogės departamento langų šviečia mėnulis, ar kažkur pasinėręs po debesimis. Šviesu gi buvo ne tik  sieloje, bet ir akyse.
  - Vėl sapnuoju? Ačiū Dievui, tai jau kitas sapnas. Be Aldonos. Nesupykite, varduvininkai, kad iki sapno nesuspėjau pasveikinti. Bet atsiminkite: ” Linkiu būti. Svarbiausia - būti. Tai pirmas kartas kuomet taip anksti ateinu čia. Atrodytų, lyg specialiai į  mėnulį pasižiūrėti pro departamento pietinį langą. Sunku suvokti, kad tai vis tik ne sapnas.
    - Prisėskim, ponas Pranai. – pratarė, - Tai, ką jums pasakysiu, jau čia žino visi. Būtent jiems patarius atėjau pas jus.
    - Jūs ne iš Celsijų? Juos labai gerbiu. Nepaisant kokios nuotaikos, tačiau niekuomet nepalieka be savo globos.
    - Dzieduli, patikėk šiam angelui. Kuomet jis pasirodo, norisi būti tik su juo. Tai arkangelo Mykolo siųstas tau paremti angelas.
    - Taip, esu vienas tų, kurie kažkada - seniai seniai - buvo septynių dienų ir naktų arkangelo  Mykolo kovos su Liuciperiu liudininkais. Atsimink, kas parašyta Raimondos Baublytės plunksna:
  
    ”Septynias dienas ir septynias naktis truko nuožmi dvikova. Šėtonas buvo nugalėtas. Nugalėtieji be jokio gailesčio buvo nutrenkti žemyn. Skrido jie iki Žemės keturiasdešimt dienų ir naktų. Per tą laiką arkangelas Mykolas sugriovė šėtonišką pilį ir užtvėrė dangaus vartus. Iš “puolusiųjų” buvo atimtas angeliškumas ir jie pavadinti demonais”.  
    
    -Taip, šitą žinau. Dar žinau, kad norint pamatyti angelo žvilgsnį, tą galima padaryti net gatvėje, - prisipažinau atsimindamas a. a. motinos mokslus.
  - O aš va čia. Kai parsinešei titnagą iš Šklėrių titnaginės, visą laiką čia būnu, - ramiu balsu kalbėjo arkangelo Mykolo angelas. Pasijaučiau, kaip praeitis įeina į mane. Net, regisi, stebiu, kaip Dievas trenkia titnagu į titnagą ir iš jo pasipila angelai. Bet tai buvo laikas, kuomet velnias irgi titnagu trenkia į titnagą iš jo pasipila giriniai, bildukai, undinės, raganos…
    - Aš, ponaiti, jums labai tikiu. Vežėjai mokslo žiniose nelabai nuovokūs, bet kuomet jos betarpiškai ateina iš gyvenimo, vežėjai net per daug nuovokūs.
    - Ponai, jeigu manote, kad trukdome, sakykite. Mes tuoj pat paliksime Pastogės departamentą, - išgirdau varduvininkę Dalią.
    -Man netrukdote, - pasakiau jausdamas, kad laukia visiems rūpimas  pasikalbėjimas su arkangelo Mykolo pasiuntiniu.
    - Apie tai anksčiau sakiau - pasakė arkangelo siųstasis.
    - Ačiū, - padėkojo varduvininkė Dalia. - Linkiu tau, dzieduli, supratimo. Po kelių dienų Velykos. Prisikėlimo galia per Jėzų ypatingai didelė. Man patinka arkangelo Mykolo  pasirinkimas siųsti pasiuntinį pas tave būtent tokiu laiku.
    Gerai, kad tuokart šios, sakyčiau, labai aiškios kalbos nesuvokiau. Tokiam supratimui net laiko nebuvo, nes Mykolo pasiuntinys, paėmęs man už baltinių sagos ir slidinėdamas po ją pirštų galiukais:
    -Labai, pone, stengiausi, kad bent atmintis jus sugražintų į savo pirmą radijo karietą.
    - “Dženę”?
    - Tuomet kitokios nebuvo.
    - Taip, tuomet kitokios nebuvo. Ir nenoriu patikėti, kad ji buvo sutraiškyta Dievo valia. Manau, kad tokia valia būdų pasireiškusi per arkangelo Mykolo kariauną. Gal būt net per jus asmeniškai.
    - Ponas, Pranai.  Nesu įpareigotas kalbėti apie tai. Bėdas ir nesėkmes žinau. Labai norėjau, kad Jums pasisektų pakartoti “Dženės” statybą, bet, deja. Ji lig šiol neužbaigta. Ir dabar tėra tik viena galimybė  pavažinėti “Džene”, arba kaip sakote, radijo karieta. Kitos nebus. Arba ji gal bus, kaip būsite danguje.
    -Danguje? Ką jūs sakote?
    - Bent iki šiol ten daugiausia komunistų.
    - O Viešpatie! O sako, kad tavęs nėra.
    - Pasitaiko galimybė įsėsti į tą pačią karietą, kurioje tuomet, - nepaisydamas mano aikčiojimui ramiai, aiškiai kalbėjo Mykolas. - Dėl savo amžiaus nesijaudinkite. Per Bartą Notangą jums pasiųsta žinia, kad gyvensite dešimčia metų daugiau. Dievas gailestingas, bet įsidėmėkite- ta, pakartotina kelionė tegali būti tik sapnuose. Sapnai nebus lengvi. Kaip, beje, ir anos kelionės. Reikalingas tavo sutikimas.
    - Štai kodėl manęs ieško Aldona Vederaitė. Kiekvieną naktį ją tesapnuoju. Šiandien gal ketvirtas, penktas kartas.
    - Šiandien trečias kartas. Karietos sapnai irgi nebus lengvesni. Sapnai tik priedanga, o iš tikrųjų viskas taip, kaip tada. Ir netgi daugiau, negu tada.
    - Dzieduli, nedvejok! - išgirdau Majos balsą.  
    - Iki Velykų dar galima, - pasakė arkangelo Mykolo pasiuntinys ir pajaučiau, kaip truktelėjęs ištraukė baltinių sagą. - Taip reikia, kad  būtume labiau kartu, - paaiškino ir aš džiaugiausi, kad iš manęs nepareikalautas labai greitas atsakymas - TAIP arba NE.
\"Sezonas (sodo) -4\"