Malda

Tai norėčiau išeiti į atvirą lauką,
Kuriame tik žolė, o virš jos – vien dangus.
Tai žiūrėčiau į jį pagarbiai atsiklaupęs
Ir kartočiau maldos nuoširdžiausius žodžius:

– Ačiū, Dieve, už žemę. Ji kasdieną po kojų,
Nors šventa, bet tokia jau gera, jau gera.
Lyg gražiausiam sapne aš laimingas klajoju
Ir jaučiu, kaip ji myli, globoja mane.

– Ačiū, Dieve, už vėją, už gūsį jo gaivų,
Vis geriu ir geriu jį laisva krūtine,
Tebus lietūs, te veidą lies baltosios snaigės,
Te žvarbu ir baugu kartais bus kelyje.

– Ačiū, Dieve, už laiką, už jo nuostabią kaitą,
Už pavasarį, vasarą, šaltį žiemos,
Už rudenio auksą, taip dosniai pabertą,
Už saulėlydį ramų, skaistų rytą dienos.

Žiedų margumynai, pievos ir girios,
Upių tėkmė ir žydrumas dangaus,
Dirvos derlingos, net marios tos gilios
Ir tos dėl manęs, dėl taip mažo žmogaus.

Nežinau, kas rytoj, kas likimo dar bus numatyta,
Nesakau, kad nekaltas, kai toks kaltas buvau ir esu.
Lyg stebuklą dar vieną sutikdamas auštantį rytą
Iš širdies savo maldą Aukščiausiam į dangų keliu:

– Ačiū, Dieve, kad pasaulyje leidai šiam gimti,
Leidai džiaugtis ir kurti mažus stebuklus,
Leidai meilę, beribį gerumą pažinti
Ir tiek kartų atleidai, pavojuose saugojai mus.
skroblas