Priesaika žemei
Kiek kainuoji, žeme tu gimtoji?
Ir kokiu matu matuot tave?
Tavo kainą prakaitu matuoju -
Ne lašais, o prakaito srove.
Negaliu gyvent be vyturėlio,
Be beržų ošimo pakely.
Tai brangiausias turtas, ką turėjau,
Ką galėsiu ir kitiems palikt.
Kiek kainuoji, žeme tu gimtoji,
Ir su kuo palygint man tave?
Tavo kainos auksas neatstoja,
Nes esi be galo man sava.
Myliu aš kiekvieną tavo pėdą.
Tavyje - manų pėdų žymė.
Žemdirbio dvasia - garbė, ne gėda:
Tu man - džiaugsmas, kančios ir prasmė.
Tau šventai prisiekdavo senoliai,
Nors ne nuolat jiems buvai dosni.
Aš jaučiu - turiu grąžint tau skolą,
Kad tu mano dvasią maitini.
Kiek kainuoji, žeme tu gimtoji?
Ir kokiu matu matuot tave?
Tavo kainą širdimi matuoju -
Tau ji plaks, kol būsiu aš gyva.