Poetei Salomėjai Nėriai
Iš tavo dainų aš semiuosi stiprybės,
Jose vis iš naujo tave atrandu
Taip skaudžiai, taip žemiškai ėjus ir klydus,
Su meile širdy ir daugybe randų.
O dėdės pikti tave barė ir mokė.
O gal pavydėjo? Tiesiog nežinia.
Tavoji širdis vis lakštingala suokė
Liūdna, nuoširdžia ir didinga daina.
Atleidai visiems, kas tavęs nesuprato,
Kas siūlė receptą, kaip elgtis gali...
Juk būna dažnai, kad gyvenimo ratas
Nesutelpa tam - nužymėtam - kely...
Tetroškai nedaug - prie ugnelės sušilti,
Prie tėviškės žemės priglusti gana -
Sušildei ne vieną sužvarbusią širdį
Savųjų eilių nuostabiausia liepsna.
Ir vėl aš tavąsias eiles deklamuoju
Ir perprantu dainą tavosios širdies,
Net žemiškų burtų nekeitusios rojum,
Tetroškusios diemedžiu nuolat žydėt.