Rūkais paspringęs miestas kosteli.
Tarp miego išnašų sugulę pastatai –
jaukios autentiškos žaismės kūrėjai.
Aš išlašu kiaurų stogų kraštais,

per tiltų gaudesį, per gatvių gospel’į.
Sakyk, ar galima prarasti tai,
ko iš tikrųjų niekad neturėjai,
tačiau mylėjai širdimi karštai?

Kai įtempti visi 220
ir spiegia halogeninė šviesa
pasiutusiu šunim prie mano kojų,
tuomet nebežinau, ar aš menu,

ar pamiršau... Sunkiom naktidėžėm
užtemdyta pasąmonė visa.
O gal tiesiog lunatikuoju
tarp ūkanotų miesto rašmenų...