Ant alsuojančio vakaru smėlio,
Jau užkėlus dienojimo nartą,
Laibasnapis vandens narūnėlis
Ant Olando kepurės sau vartos.

Ilgą skrydį linguodamas purto
Nuo savęs tamsose pasiklydus,
Debesy lyg pilkumo apkurtus
Nuo plunksnuotosios garo palydos.

O banga atsiritus iš tolių
Trenkia garsą į blizgantį žvyną.
Keliauninkas, užklydęs narsuolis
Smingant žvilgsniui žuvis apkabina.

Guldant sparną į prietemų vėlę,
Saulei spindulį gęstant nukaitus,
Ant alsuojančio sengirės smėlio
Narūnėlis šiltai susiraito.